Autorius: Auridas Gajauskas

Pokalbis su Jokūbu Čižiku apie parodą „Roplio akis“, palinopsią ir kitas kūrybines praktikas

2017-06-28

Atėnų metropolio centre, netoli senojo futbolo stadiono, tik kitoje Lofos Likavitou kalno pusėje, tarp smulkiais apelsinmedžiais apaugusių bendruomenės namų, anarchistų sudegintų automobilių kėbulų ir pamirštų motorolerių, maždaug prieš metus įsikūrė šiuolaikinio meno projektų erdvė ir rezidencija „A-Dash“. Gegužės 9–21 d. joje veikė Atėnuose ir Vilniuje gyvenančio menininko Jokūbo ČIŽIKO (g. 1988 m.) paroda „Roplio akis“. Jai pasibaigus su Jokūbu pasikalbėjome apie kūrybines praktikas, kurios jungia instaliaciją, tyrimais pagrįstą videomeną, performansą, konceptualų garso meną ir skulptūrą. 

Auridas GAJAUSKAS: Yra toks mirusio vandens reiškinys. Praradęs gyvybingumo savybes vanduo nusistovi ant sūraus jūros vandens, bet su juo nesusimaišo. Miręs vanduo yra nejudrus ir, jei laivui plaukiant jis susimaišo su gyvu vandeniu, laivo greitis sumažėja iki penkių ar šešių kartų. Koks yra tavo gyvenimo arba kasdienybės laiko tėkmės greitis, kaip jį apibūdintum? Galbūt fenomenologiškai?

Jokūbas ČIŽIKAS: Aš laiką suvokiu ne kaip tėkmę ar greitį. Jis yra neatsiejamas nuo erdvės. Fenomenologiškai tariant, gyvenimišką eigą sudaro tam tikri epizodai ir tūriai, kuriuose atitinkamos sudėtys ir santykiai tūno kaip kokie gyviai. Na, o kurie junginiai maišosi, o kurie ne – jau priklauso nuo darbo laboratorijoje.

Jeigu kalbėtume apie percepciją, greitis man yra svarbus kaip suvokimo, užmaršties, atminties operacijų sparta. Toks supratimas labai siejasi su dažnai mano vartojama erdvine-kinematografine kalba. Plaukiojant negyvojoje jūroje, vandeniui patekus į akis, staiga pasimiršta bet koks laikas ir kasdienybė, druskų kristalai pradeda trinti atmintį…

A. G.: Pranešime spaudai rašoma apie artinimąsi prie elgesio kilmės. Tiksliau, jei verstume iš angliško teksto, rašoma apie techninę prasmę turintį „zūminimą“, ne „prisiartinimą“ prie elgesio kilmės. Toks prisitraukimas prie vidinės geismo akumuliacijos logikos ir jos šaltinio primena Marcelio Broodthaerso filmą „Voyage on the North Sea“ (1973–1974), kuriame irgi tiriamos bei žymimos žiūrovo noro pakeisti vizualią patirtį į realesnę kilmės. Tik ten „pergalę“ švenčia savipakankamos naujosios medijos kaip nauji meno kūriniai, o tavo darbuose atsiveria deformuoto parlamento versija su prostitutėmis, „klikbaitais“, etc. kurie, man atrodo, ir yra vidiniai tavo kūrinių skirtumų generatoriai. Noriu klausti, kokie menininkai ir kokiu požiūriu daro įtaką tavo praktikoms?

J. Č.: Tekstas parodos atžvilgiu veikia kaip „ryderis“ ar skaitovas, generuojantis santykius skirtinguose tūriuose, galerijoje, taipogi mieste, spaudoje ar planšetėje… Tie santykiai tam tikrose vietose atliko ir atlieka, tai ką pajėgia: prie ko nors prikibti, deformuoti, reikšti pretenzijas ar galiausiai likti nepastebėti. Atsirado toks charakteris, tarsi iš kūniškų dalių sudarytas ir geismų įskiepytas.

Galėčiau pasiūlyti nemažai meninių praktikų, bet nenorėčiau kažko ypač išskirti. Istorinės bei pozicionavimo nuorodos šmėkščioja visumoje, kartais gali išnirti kaip „The Blind Man“ (1917), nurodyti į senesnius darbus („Numatymas“, 2011, „Paletės“, 2013).

A. G.: Grįžkime į nuo mūsų besislepiančią tikrovę. Ar deformuotas parlamentas nėra panašesnis į ankstyvąjį antikinį teatrą (turiu omenyje, kad teatras atsirado iš dioniziojų, kurių dalyviai tik ilsėdamiesi atsitiktinai sugalvojo aktorystę)? Ar nemanai, kad pasaulis Atėnuose ir galbūt pasaulis apskritai yra daug labiau laukinis ir nesileidžia būti sugaunamas demokratinio institucionalizmo kategorijomis?

J. Č.: Taip, žinoma, Atėnai turi išskirtinį santykį su antika, bet taip pat ir daug labiau siejasi su modernybe, postindustrine anarchija, kriziniu chaosu, lošimų įpročiais, pabėgėlių kvotom. Iš viso to susidaro tokia „anarcheologija“, kreivas kasinėjimas, sluoksniuotas paišymas, vaiduokliai-artefaktai ir antikos-modernybės nesusivedimas. Atrodo, kaip tam tikras teatras ir, kaip sakai, atsitiktinai išrasta aktorystė, kurią galima pritaikyti šiuolaikinei kultūrai. Taip, kūnų parlamento sąvoka siejosi ir paveikė dalį proceso. 14-toje „Dokumentoje“ dirbau samių menininko Joaro Nango prodiuseriu ir asistentu, susiklostė gan organiškas ryšys, kuris tęsiasi toliau, jau rašant iš Kaselio, jo parlamentas kiek kitaip deformuotas. Tikrai galima matyti, kad pasaulis nepasiduoda demokratinio institucionalizmo teigiamoms struktūroms bei vertybėms.

Konformizmo tarpuose tūno neandertaliečiai, ropliai, įrankiai ir prietaisai. Visų šių dalių Sąjunga sukuria (ar turėtų sukurti) kūną. Ropliai mirksi trečiaisiais akies vokais, neandertaliečių provaizdžiai išsiverčia į pasąmoninę tekstūrą. Tai tam tikra tąsa ar masė, kuri galbūt ir yra tikroji institucija.

A. G.: Tavo parodoje daug objektų, tarp jų – Styrmiro Örno Guðmundssono organai-objektai, atsiradę parodos finisažo metu. Uždaromajame performanse (dalis turo „What am I doing with my life”), vienu iš organų jis ir pagrojo. „Skrandžiu“ buvo švilpaujama tartum pamėgdžiojant balandžių burkavimą. Tačiau ir tavo objektai surasti gatvėse. Papasakok, kaip pasirinkai ir paskui apdirbai objektus, ar praktikuoji pasivaikščiojimus, o galbūt daugumą daiktų suradai visai atsitiktinai? Kalbu apie vėliavėles („Native trail“, 2017), driežo uodegą primenančią instaliaciją ir kitų kūrinių gamybai naudotas medžiagas.

J. Č.: Iš esmės visi objektai, esantys antroje parodos erdvėje, turi tam tikras įrankių savybes. Nuo primityvių medžiagų/objektų iki elektroninių performanso prietaisų, širdies ritmo vinilinės plokštelės bei prisijungusių Styrmiro pučiamųjų instrumentų-organų yra kuriama anachronistinė erdvė, kitaip tariant, ola, kurioje visi tie įrankiai, sakytum, snūdūriuoja. Į kai kuriuos iš jų žiūriu iš pragmatinės pusės, t. y. galimybės juos konkrečiai panaudoti, o į kitus – kaip besikuriančius, diskutuojančius kūnus ir elementus. Rastų objektų beveik nebuvo, be to, ypač atsitiktinumo vaikštant nesureikšminu, daugeliu atveju tai yra kūryba, paremta metodologijomis. Pabėgėlių stovykloje rastos vėliavėlės buvo išskirtinis atvejis.

A. G.: Papasakok apie metodologinę pusę, kokiomis teorijomis kūryboje remiesi? Sąvoka labai solidi, tradiciškai ja nusakoma tam tikra metodų teorija, taigi čia glaudus ryšys ir su epistemologija ir su mokslų teorija, metafizika…

J. Č.: Kartais bekuriant remtis teorijomis nėra būtinybė ar pirmenybė, dažnai tai bus įžvalga, tekstų kūnas ar sapnas. Manau, kad tai sistematinis terminų, sąvokų ir konceptų kaupimas tarp mokslinės bei meninės praktikos. Be to, atsiranda iškreipimų, interpretacijų, legitimumas įsteigiamas per savo asmeninę bei diskursyvią teorijų sandarą.

Parodos kontekste bei kūrinių struktūrai pasitelkiau palinopsios (gr. Palin – vėl, opsia – matyti) fenomeną. Tai vizualus trukdis, atkakliai atsikartojantis atvaizdas po to, kai vaizdas akies nebestimuliuoja. Galbūt lietuviškai verstume povaizdžiu. Įdomu galvoti, kuriose srityse šis reiškinys galėtų toliau atsiskleisti: psichologijos, medicinos, filosofijos ar metafizikos pasauliuose. Būtų galima tyrinėti ir generatyviniu būdu. Neužbaigtumo momentas man irgi yra svarbus, nes noriu suteikti galimybę prisidėti ir žiūrovui.

A. G.: O kaip tu pats palinopsios fenomeną panaudoji video ir kitose instaliacijose?

J. Č.: Darbuose panaudotos atvirkščios (išverstos) spalvos, taip pat lošimų simboliai ir struktūros, pavirstančios į „piktąsias akis“, aklųjų naudojamos šaligatvio plytelių tekstūros. Tai tam tikri povaizdžiai ir pasąmoniniai vaizdai, atsiverčiantys ir sekantys „įlendant“ į kitą parodoje esančią kūrinio akį.

A. G.: Turi omenyje kitą kaip alter ego ar tiesiog kito kūrinio akį, o galbūt abu? Tai tikriausiai ir būtų tavo apčiuopiama institucijos egzistavimo forma? Kaip sekasi Kaselyje? Žinau, kad bendradarbiauji samių kilmės menininku. Ką manai apie 14-ąją „Dokumentą“?

J. Č.: Ne, į alter ego nereferuoju, nebent galima matyti atspindį kito akyje. Galimybė įžengti vidun, į tūrį, kuris galėtų būti kaip institucija, ne vien asmeninė, bet ir visuomeniška vieta, siūlanti žmogaus rekonfiguraciją.

Tai taip pat atrodo ypač prasminga šiuolaikybėje, 14-tos „Dokumentos“  bandyme iškelti nepripažintus menininkus, tautines mažumas, priespaudoje gyvenančius aktyvistus, etc. Dirbant kartu su samiais (projektas vadinasi „European Everything“), taip pat islandais, grenlandais, skandinavais, kanadiečiais pradėjo kurtis Arkties Sąjunga, įdomi sudėtimi (kiek ironiškai), užsimezgusi Atėnuose, persikėlusi į Kaselį ir, be abejo besitęsianti tolyn.

 

______

Jokūbas Čižikas (1988), menininkas dirbantis Atėnuose bei Vilniuje. Jo praktiką sudaro instaliacijos, video, garso kompozicijos, skulptūros bei kolaboratyvūs performansai.

Neseniai rodyti darbai parodose bei rezidencijose: European Everything, Documenta 14 Kassel, DE (2017), Marres Tourist Office, Marres House for Contemporary Culture. Maastricht, NL (2016), Abteiberg museum. Mönchengladbach, DE
(2016), Master of Fine Arts, ZHDK University of Arts. Zürich, CH (2015), EIB Art Collection, Luxembourg (2013).

 

Viršelio nuotraukoje fragmentas iš kūrinio „Roplio akis“, nuotrauka J. Č.

Žymos:, , , , , , , , , , , , , , , ,