Rudimentus paauglissimus

2017-04-07

Dovilė Bagdonaitė „Mėlynojo banginio širdis“: eilėraščiai. – Lietuvos rašytojų sąjunga, 2016, p. 88.

Skaityti debiutus smalsu: juose visko būna, bet dažnai – ankstyvieji gludinti rašinėjimai, virtę iš pavienių tekstų išaugintu knygos kūnu. Praėjusiais metais Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos organizuotą Pirmosios poezijos knygos konkursą laimėjusi Dovilė Bagdonaitė prisistato „Mėlynojo banginio širdimi“, kurios kraują varinėja jauno žmogaus pasaulėvaizdžio detalės: paauglystės momentai, tapatybės paieška, socialinės problemos, įsimylėjimai. Vis rečiau iš debiutų tikiuosi netikėtumo, sukrėtimo, o ši man atrodo sodri vaikiško netobulumo, randamo ir įsivaizduojamo santykio su pasauliu. Žodžiu, tokia, kokios tikėčiausi iš būtent pradedančiosios. Ar demonstruojama nebranda yra geras ženklas knygai, be abejo, atskleidžia individualus atvejis. Tačiau šalia kitų jaunosios kartos poetų knygų, kuriose smarkiai stengiamasi suaugti, nejučia sentelėti (juk poezija yra be galo rimtas užsiėmimas), Bagdonaitės eilėraščiai atrodo gan simpatiški neprijaukinti gyvuliukai.

Freską-mozaiką studijavusi autorė priklauso po Nepriklausomybės bręstančiai kūrėjų kartai ir, tikėtina, pirmiausia jos bus atpažįstama. „Mėlynojo banginio širdis“ sakytum išeksponuoja šios kartos realybės ženklus ir ją formavusią aplinką: augo ne vien sovietiniuose daugiabučiuose prie televizoriaus, važinėjo pas senelius vasaroti bei, žinoma, daržų ravėti, bet ir pripažino pusfabrikačių skonius, susidraugavo su naujosiomis technologijomis. Ši karta be didesnio vargo skaitė tiek lietuvių liaudies pasakas, tiek Joanne’os K. Rowling knygas, patyrusi popkultūros įtaką, nesijaučia svetima ir kultūros bei meno erdvėse. Skaitant Bagdonaitės tekstus iš tiesų norisi juos pavadinti hipsteriškais, t. y. natūraliai atitinkančius į visokį sinkretizmą linkusio laiko dvasią. Lietuvių literatūroje tokių atvejų kol kas dar ne tiek jau daug, dažniau dabarties realijos verčiamos kultūrinėmis nuorodomis ar bent jau turi pretenzijų tokiomis poezijoje būti (Rosana Lukauskaitė), įprasminamos aktualijos ir charakteristikos (pavyzdžiui, prozoje emigracijos problemos ir pasirodo pasaulio piliečio, „auksinio jaunimo“ etikečių). „Mėlynojo banginio širdyje“ natūralus dabarties atitikimas, viena vertus, savaip persmelkia tikėtiną tekstų turinį, kuriame atsispindi heterogeniška šiuolaikybė su įtampomis tarp individualumo ir kolektyvizmo. Kita vertus, lemia, kokiomis kategorijomis šioje poezijoje mąstoma, stilių, kurį galima iš pirmo žvilgsnio palaikyti madinga eklektika arba į eilutes suskaidyta proza.

Bagdonaitės tekstai pagrįsti psichologinėmis situacijomis, primenančiomis kolekcionuojamus stebėjimus. Jie proziški, negrabūs (neritmiški), rikiuojami kaip daiktai, kuriais aplipdomas vienijantis konceptas. Pažinties su mirtimi, kūnu, žiaurumu, neteisybe, intymumo ar džiaugsmo išgyvenimai yra pateikiami tarsi asmeniškai, bet iš tiesų nereflektuojant, todėl ir nesuskausminant. Atsiribojama ir nuo emocingo, sentimentalaus ar visažinio kalbėjimo. Ir tai visai nekeista, nes iš meno srities atėjusiai autorei tekstas yra labiau vaizdinių, o ne kalbos audinys. Jis prasmingas todėl, kad, kaip ir vaizdas, yra reprezentatyvus ir kontekstualus. Tad aptikus, kaip „užkniso poezija / skambanti kaip krištolas / (…) / labai rimta labai rimto poeto kalba“ (p. 12), šiaip jau girdėtas eilutes (vėl poezija apie poeziją), nekyla mintis svarstyti apie Bagdonaitės ambicingą laikyseną priešinantis, o apie tiesiog kitokį prasmės statusą. „Mėlynojo banginio širdyje“ vengiama primestų intonacijų (labiau pripažįstama tik atsitraukimą rodanti autoironija), iš kalbos sukurtų prasmės antstatų, kurie poezijoje kyla iš netikėtų kasdienybės rakursų, savotiškų „nušvitimų“ ir „atsitiktinumų“. Dėl geriau pažintos vaizdinės komunikacijos nestebina, kad jaunai subjektei visa tai svetima, nes tiesiogiai nepritaikoma („jūs romantiškai / stebėsit žvaigždes. // Jei dabar tai vadinama / žvaigždžių stebėjimu“, 64). Ji – praktikė („geriau / miegas nei parašytas eilėraštis“, p. 74), kurios niekas taip neveikia, kaip gyvenamoji tikrovė, peršanti vaizdinius ir skirtingiausias analogijas, iš kurių galima nulipdyti mintį. „Mėlynojo banginio širdis“ yra tokių grumtynių ir nuolaidžiavimų tikrovei rezultatas.

Ketvirtojo viršelio nuotraukoje autorė pozuoja su blizgiais plastikiniais angelo sparnais, savotiškai atskleisdama drąsą prisileisti kičą ir eksponuoti jo esmę – atrodymą, o ne buvimą. Manding, tokia laikysena drąsi ir būdinga labai savimi pasitikintiems kūrėjams. Įprasčiau, kad kičo vengiama, nes jis pavojingas – savaime yra prasto skonio ženklas. Tačiau jo sėkminga vartosena gali būti veiksminga ir neabejotinai įdomi. Bagdonaitės poezija paremta sąmoningu kontekstų sumaišymu, kur kasdienybė verčiama į popkultūros, kičo kalbą, o pastaroji dar susiejama su meno/literatūros kalba. Tad proziškuose tekstuose ir žinoma, kad „viskas tik pasakos“ (p. 35), ir kartu sudaromas įspūdis, kad gyvenama daugybėje pasakojimų, kurie primeta tokį pasaulio „skaitymo tinklelį“ – tikrovėje tarsi ieškoma savotiškų laimingų pabaigų scenarijų, nes taip būna kine, deklaruojamas tikėjimas tik palankiais horoskopais. Todėl tiesiog ėjimas į kebabinę per kaitrą, kebabinės sergėjimas pernakt įvykiu tampa tik pateiktas tarsi vesternas ir romantiškas naktinėjimas, tačiau suvokiama, kad jis toks gali ir neatrodyti, nes niekaip neapeliuoja į skaitytojo patirtį. Taip pat natūralu, kad „Mėlynojo banginio širdyje“ kičas, kaip teksto konceptą formuluojantis veiksnys, gali ir sugadinti eilėraštį, paverti jį tiesiog primityviu. Knygoje tokių taip pat yra, kai, pavyzdžiui, imituojama rusiška ruletė, nes vien įvaizdžio ir idėjos nepakanka. Nieko keisto – ne vienam eilėraščiui stinga kalbos pojūčio, todėl nepanaudojamos jos teikiamos galimybės.

Viena iš stipresnių Bagdonaitės rinkinio pusių – eilėraščio peršamas žiūros taškas nebūtinai sutampa su subjektės nuostata. Šią situaciją pabrėžia esamasis laikas, kuriuo parašyti beveik visi „Mėlynojo banginio širdies“ tekstai, ir jame dalyvaujanti subjektė, tarsi stebėtojo akivaizdoje spendžianti pinkles norintiems susivokti, kas „čia ir dabar“, kūrinio patyrimo akimirkoje, nutinka. Iš dalies ji artima Agnės Žagrakalytės autoironiškai, šmaikščiai ir arti kasdienybės esančiai poetikai, kai eilėraštis tarsi rašomas taip sau. Idėja puiki, nors neretai pasikartoja per manieringą ir pernelyg numanomą bandymą trikdyti – „bet aš kalbu ne apie tai“, „O ką mes? / Nieko“. Taip šiuose tekstuose nuolat mėginama atskleisti „tiesų“ reliatyvumą, kvestionuoti, kas suvokiama kaip standartiškai gražu, teisinga. Bagdonaitės tekstuose „tiesos“ nėra lozunginės, bet madingai socialios ir atpažįstamos, sakytum televizinės (socialinių tinklų apgaulingos tikrovės, kasininkų išnaudojimas, moteriškumo/vyriškumo tapatybės). Sėkmingesniuose eilėraščiuose tarsi nepasakojant, pavyzdžiui, apie nelaimingą kiekvieno kvartalo kekšę ar prekybos centro kasininką, gundoma ir pažįstamu vaizdiniu, ir skaitančiojo reakcija į jį. Šiuo atveju subjektės pasaulėvaizdis padeda reliatyvumą išbandyti, nes jos kaukė – neretai jaunystė kaip vaidmuo, panašus į trečiojo brolio, provokuoja atlaidų požiūrį į neišmanymą, naivumą, galimybę ateityje pasimokyti ir t. t. Nuolat manipuliuojama pasirinktu įvaizdžiu, žaidžiama fazėmis išskirtinis, nes neišskirtinis, įmanoma, nes neįmanoma ir atvirkščiai.

Apskritai Bagdonaitė kasdienybę linkusi pabrėžti ir susieti su iki banalybės pažįstama metaforika ir taip iš karto ją paversti šiek tiek išgalvota ir nepatikima. Pavyzdžiui, mielai išeskaluoja visas numanomas simbolines prasmes: „Karpau aguonas iš saldainių popierėlių / blizgantis kičas virs / kraujo dėmėmis / kaip kad duona ir vynas per mišias virsta vampyrų svajonėm. // Dėliosiu jas kryželiu vietoj tikrų kaip vaikystėj / kai laidodavom savo žiurkėnus“ (p. 34). Rodos, citata iš karto ryžtasi susikalbėjimui – apie kraują mąstyti siūlo jo nepraliejus, kontekstais siekia užbėgti už akių. Viena vertus, nugesinamas komunikacijos lūkestis, nes iš tiesų mirčiai nesuteikiamas nei religinis, nei popkultūrinis, tik imitacinis puošybos turinys. Tačiau jis nepanaikina susidūrimo su netektimi – tik jo rituališkumą.

Taip galimai nutinka todėl, kad „Mėlynojo banginio širdyje“ pernelyg mėgaujamasi vien įvairiais gestais. Tai ne tik kaip kūno judesiai, įvaizdžių galimybės, bet ir kaip simboliški poelgiai, kai svarbus paties veiksmo ar sumanymo grožis. Kitaip sakant, dažniausiai rašoma apie, atrodymas nugali buvimą. Todėl gerai, kai skaitydamas knygą, gali nujausti, ir būvojantį „užkadrinį balsą“, šiokią tokią rašančiosios patirtį. Po švelniu cinizmu ar autoironija tarp kolekcinių pastebėjimų numanomas egzistuoja ir autorės požiūris, jos polinkis įžvelgti neteisybę („Tavo ryži plaukai mergaite / traukė visų žvilgsnius“, p. 34; „o štai būt keturakiu / reikia drąsos / visuose pasaulio hogvarstuose“, p. 41), meilės išgyvenimas ir labai žmogiška vienatvės baimė. Net ir tokiame tekste, kaip „[g]ėlės iš visų koncentracijos stovyklų laukų / yra tokios pat kaip ir visos likusios pasaulio gėlės“ atsikartoja iš dalies szymborskiškas moralumas („Pasirodo, jos turi įžūlumo augti net ir tokiose vietose / nekreipti į nieką dėmesio“, p. 10).

Tad „Mėlynojo banginio širdis“ yra šiek tiek asmeniškai, šiek tiek madingai jautrus debiutas. Jo intelektualumas grindžiamas padarymu – apgalvotais sutapimais ir sąmoningu skirtingų kontekstų susiklostymu. Todėl kartais silpnybės virsta stiprybėmis, o kartais toks virsmas nepavyksta, ir tekstas atrodo vienaplanis, be intrigos, naivokas. Bet būna atvejų, kai „pasirašo“ poetiškas tekstas, t. y. paremtas laisvesnėmis aliuzijomis kaip „labai rimties poetams“, ir jo atsitiktinumai pakviečia į poetinį nuotykį be įmantravimų. Juo baigdami, pasidžiaukime:

„Skylėta gatvės plytelė kliudė

prostitutės bato kulniuką

miestui reikalingas dantistas

plomboms sudėti

 

rakinėju pienes iš tarpų

(virstu dantų krapštuku)

 

supinsiu vainiką, juo

pagerbsiu statulą

baltai sutaškuotais pečiais.“

(„Sopa“, p. 48)

Žymos:Dovilė Bagdonaitė, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, Mėlynojo banginio širdis, Neringa Butnoriūtė, PK konkursas