Arūno Sprauniaus recenzija apie Alt Lab organizuotą grupinę parodą „Humans, non-humans, with and without humans“, kurioje dalyvavo Mindaugas Gapševičius

2023-01-30

Ypač politizuota recenzija

Arūnas Spraunius

Dėl žinomų aplinkybių/realijų skirtis tarp kultūros teritorijos ir gyvenimo praktikos/politikos plaunasi/plaunama ypač sparčiai.

Galima – kaip tinkama – ir tezė, jog karas skleidžiasi nuodingu Baudelaire’o žiedu ant kultūros kūno (1857-aisiais išleistas rinkinys pavadintas „Les Fleurs du mal“ (piktybės gėlės).

Vis dėlto kol kas papunkčiui.

Paroda „Humans, non-humans, with and without humans“ (žmonės, ne žmonės, su žmonėmis ir be jų), iki metų sandūros veikė šviežioje (atsivėrė gruodį) „Ideas Block“ organizacijos įkurtoje kultūrinėje erdvėje „Kompresorinėje“, Goštauto g. 11, Vilnius.

Nuotraukoje: „Humans, non-humans, with and without humans“ paroda, nuotraukos aut. Monika Pietarytė.

Rengėjai jai apibūdinti naudoja žodį imersinė  (lot. immersio – panardinimas).

Vien formaliai interpretacijos prioritetas lyg ir „kryptų“ į skysčių (visomis prasmėmis) temą iš to, ką siūlo www.lietuviuzodynas.lt/terminai/Imersija.

Teksto gamintojas linkęs rinktis trečią „imersija“ reikšmę „astronomijoje dangaus kūno užtemimas, patekus į kito dangaus kūno šešėlį“.

„Humans, non-humans, with and without humans“ – apie sąsajas, kokius santykius kuriame tarpusavyje, su nežmogiškosiomis gyvybės formomis bei mus supančia aplinka.

Pavadinkime, ideologinis pagrindas. „Galima pripažinti arba ne, esame tik viena orkestruotos gyvybės formos dalis.” – amerikiečių evoliucijos biologė Lynn Margulis.

Irgi prie ideologinio pagrindo.

Airių kilmės Suomijoje gyvenanti menininkė ir rašytoja Kira O’Reilly: Sunkiausia pripažinti chaosą ir nežinomybę. Etiniai klausimai mano kūrybą lydi nuo pat dešimtojo dešimtmečio, kai pirmą kartą dirbau su kitomis rūšimis. Man labai sunku galvoti apie etiką kaip apie kažką, kas galėtų sukurti galutinę ir visuotinę gerovę. Tikrai gyvename laikais, kuomet bent aš jaučiu ypatingą nestabilumą.  Dabar šis pojūtis stiprus kaip niekada.

Ir pagaliau.

Parodos metu „Ideas Block“ erdvėje ieškota kontakto su skirtingomis gyvybės formomis, per garsą bei jo kūrybą analoginės elektronikos pagalba, megzti bei įamžinti pokalbiai politikos ir  aplinkosaugos temomis.

Raktiniu recenzijos gamintojas labai sąmoningai išskyrė žodį „politikos“.

Interaktyvūs kūriniai bei kitos ekspozicijos dalys metus vystyti kūrybinėse dirbtuvėse „Alt Lab“, atviroje nedisciplininėje laboratorijoje. Dirbtuvių metu biologijos, tekstilės, biomeno, genetikos, inžinerijos, politinių mokslų, dizaino sričių atstovai nagrinėjo ir kūrė tarpžmoginius ir bežmoginius įvykius.

Ir štai jis, rezultatas, vizuali reprezentacija dokumentuoto aktyvizmo. Kalbant apie kūrinių/darbų lokacijas, nurodytina, jog dominuoja pabrėžtinai horizontali, nehierarchinė komunikacija.

Veikiantieji asmenys.

„Tu ir aš, tau ir man“ su Mindaugu Gapševičiumi ir Maria Safronova Wahlström; „Gamtos tinklai“, siuvinėjimo sesija su Liucija Dervinyte; „Pokalbiai apie kontranaratyvus“ su Gabija Bubnyte; „Kombučios bakterinės celiuliozės biomedžiagos gamyba ir pritaikymas“ su Jolanta Sendaite-Paulauskiene; „Technodelinė Meditacija“ su Linu Baltabarzdžiu Tamošaičiu; „Analoginės garso sintezės pradmenys ir eksperimentacija“ su Gabrieliumi Klemu; „Mikrodumbliai-Mikrokosmosas“ su Lolita Tučinskaite.

Suteikus žodį autoriams – ypač atrankinis (taigi fragmentiškas) miksas (Valstybinės lietuvių kalbos komisijos valia neteiktina svetimybė, kai angl. mix – „mišinys; maišyti“).

Nuotraukoje: „Boriso ir Mindaugo Sąsajos“, Mindaugas Gapševičius, nuotraukos aut. Monika Pietarytė.

M.Gapševičius: Kartais žmonės savo augintiniams sukuria galvos apdangalus ar paltus, kad jie atrodytų kaip žmonės. Kartais žmonės savo neįgaliems augintiniams pritvirtina galūnių protezus, kad padėtų jiems patirti savo pasaulį (…) „Boriso ir Mindaugo Sąsajos“ pateikia bokserio veislės šuns Boriso ir jo šeimininko sąsajas, kad šeimininkas patirtų šuns elgesį, o šuo – šeimininko. Šuns ir šeimininko ryšys užmezgamas per elektrinį signalą. Širdies ritmas ir smegenų veikla matuojami, interpretuojami ir paverčiami elektriniais signalais, internetu pasiekiančiais dėvinčiuosius.

Ryšium su kuo – apie viso ko trapumą.

2006-aisiais sociologas Helmutas Dubielis parašė knygą apie savo gyvenimą su diagnozuota Parkinsono liga. Mokslininkas pasakoja iš dviejų perspektyvų: su paskirtais vaistais ir elektros impulsais smegenims per elektrodą. Nuolatinis vaistų vartojimas gali turėti šalutinį poveikį, todėl nerekomenduojama jų vartoti ilgiau. Elektrodas gali sukelti depresiją, motyvacijos stoką etc. Pasak H.Dubielio, ilgalaikis vaistų vartojimas pavers neurologine liga sergantį žmogų „tik“ zombiu, smegenų stimuliatorius – į Frankenšteiną panašiu zombiu.

Čia prie to, kad kito/kitoniškumo reprezentacijos reikalauja metodinio kruopštumo bei atsakomybės. Nekonfliktiškai reikalai atrodo tik iš pirmo žvilgsnio.

Nuotraukoje: „Gamtos Tinkluose“, Liucija Dervinytė, nuotraukos aut. Monika Pietarytė.

L.Dervinytės tyrimas „Gamtos tinkluose” grįstas idėja, jog kultūra yra neatsiejama gamtos dalis, o žmonės kaip integralūs gamtos elementai egzistuoja santykyje su aplinka bei yra priklausomi nuo tarpusavio ryšių. Projekto pagrindu tapo nuolatiniai kolektyvinio siuvinėjimo susitikimai, jų dalyviai siuvinėjo bendrą audinį. Sesijų metu vykę pokalbiai dokumentuoti, ir įamžinant akimirką, idėjas ir patirtį, ir suteikiant medžiagos tolesnei kūrybai. Siuvinėjimo sesijose dalyvavo 45 asmenys.

Nuotraukoje: „Pokalbiai apie (kontr)naratyvus“, Gabija Bubnytė, nuotraukos aut. Monika Pietarytė.

G.Bubnytė „Pokalbiai apie (kontr)naratyvus“ projektuoti aplink susipriešinimą ir neapykantą prieš LGBTQI+ bendruomenę Lietuvoje. Kūrinys kviečia nagrinėti tekstus ir atkreipti dėmesį į dažniausiai vartojamus terminus bei jų reikšmes, naudojamus kalbant apie LGBTQI+. Medžiaga parengta pagal lietuviškoje interneto erdvėje atliktą tyrimą, kurio metu išryškėjo tokios temos kaip nacionalizmas, vakarietiškumas, (ne)matomumas, propaganda.

J.Sendaitienės-Paulauskinės kūrinyje „Kito oda“ bioaudeklas tyrinėjamas kaip „kito“ oda, kur „kitas“ – ne tik subjektas, bet ir kita būtis, kitas supratimas, kitokio tipo ryšys su mus supančiomis gyvybės formomis.

Nuotraukoje: „Kito oda“, Jolanta Sendaitė-Paulauskienė, nuotraukos aut. Monika Pietarytė.

Instaliacija  „Šviesos stroboskopas“ reprezentuoja L.Tamošaičio moderuotas technodelinės meditacijos dirbtuves. Jų metu dalyviai technologijų pagalba siekė patirti meditacinę būseną, tyrinėti savo pasąmonę pasitelkiant modernius įrenginius, nes/kai, anot Marx’o Weber’io, modernus pasaulis yra demistifikuotas racionalizacijos ir mokslo. Rezultatas – visuomenė tapo labiau atomizuota, susiskaldžiusi.

Nuotraukoje: „Analoginės garso sintezės pradmenys ir eksperimentacijoje“, Gabrielius Klemas, nuotraukos aut. Monika Pietarytė.

G.Klemas „Analoginės garso sintezės pradmenys ir eksperimentacijoje“ sukonstravo analoginius sintezatorius, paremtus „Moog Werkstat-1“ dizainu. Jo tikslas – su dalyviais atrasti kūrybą klaidose, priimti jas. Kviesta susipažinti su analoginės modulinės sintezės elementais, ieškoti savo garso, atrasti sąskambį drauge su kitais dalyviais. Kuomet dalykai einasi ne pagal planą – ne bėda, o kaip tik naujas atradimas.

Nuotraukoje: „Mikrodumblių makroprojekcija“, Lolita Tučinskaitė, nuotraukos aut. Monika Pietarytė.

L.Tučinskaitės vaizdo kūrinyje „Mikrodumblių makroprojekcija“ regimi mikrodumbliai porphyridium purpureum ir clorella vulgaris, auginami cilindrinėse šlangelėse (Valstybinės lietuvių kalbos komisijos valia svetimybė, vartotinas žodis žarna). Mikrodumblių namais šlangelės/žarnos pasirinktos neatsitiktinai – tai asmeninių autorės, sergančios onkologine liga ir nuolat susiduriančios su medicininėmis procedūromis, patirčių atspindys.

Vidutiniškai kas antra deguonies molekulė, kurią įkvepiame, pagaminta jūrinių mikrodumblių. Jie taip pat yra perspektyvus atsinaujinantis energijos šaltinis, neužimantis dirbamos žemės plotų ir pasižymintis dideliu derlingumu.

Kaip nuoroda į kultūrinio vyksmo kategorišką (tikėkimės, ir tvarią) demokratizaciją – meno, mokslo ir technologijų sąveikos idėja paremtas naujųjų medijų menas (angl. new media art).

Šis meno laukas tarptautiniu mastu jau turi istoriją, institucijų, iniciatyvų, neformalių aktyvistų bendruomenių tinklą bei teorinį diskursą.

Tiesa, buvo ir tebėra mažai matomas instituciniame šiuolaikinio vizualiojo meno lauke bei konvencinėje menotyroje.

Kaip nurodo šiuolaikinės kultūros tyrinėtojas Jurij Dobriakov, galima teigti, tai paralelinis meno pasaulis, egzistuojantis gana uždaroje ekosistemoje ir daugeliu atvejų reflektuojantis pats save.

Menotyrininkai, komentavę medijų meno reiškinius, susidūrė su adekvataus žodyno iššūkiais. Dėl nenusistovėjusios vartosenos lietuviakalbėje viešojoje erdvėje žodis „medijos“ dažnai vartojamas kaip „žiniasklaidos“ ar „socialinių tinklų“ sinonimas, o ne Marshallo McLuhano ir vėlesnių medijų teorijos kūrėjų įtvirtinta platesne komunikacinių žmogaus tęsinių prasme.

Nepaisant „brendimo bėdų“, naujųjų medijų meno laukas vis dėlto jau susiformavęs kaip „meno pasaulis“ (angl. art world) tarp kitų „meno pasaulių“.

Apibendrinant – apie viltį.

Pirmiausia – dabartinių reikalų niekaip negalima vadinti ironiškais dėl jų dilginančio konkretumo.

Konteksto (taip pat „Humans, non-humans, with and without humans“) dramą signalizuoja daugybė ypač konkrečių „gyvenimo praktikos“ precedentų, pagrindžiančių K.O’Reilly deklaruojamą „stiprų kaip niekada pojūtį“.

Kad/kaip viskas trapu ir kad/kaip politika valdingai braunasi į kultūros erdvę, nurodo situacija  normatyviniame lygyje.

Rusijos prezidentas (tinkama apsieiti be pavardės) gruodžio 5-ąją pasirašė įsakymą, aklinai draudžiantį „netradicinių santykių ir pedofilijos propagandą“, informacijos apie LGBT skleidimą ir bet kurio amžiaus žmonių lyties keitimą.

Įsakymas taikomas internetui, žiniasklaidai, knygų rinkai, garso/vaizdo paslaugų sektoriui, filmams bei reklamai.

Leidinys „The Village“ gruodžio pradžioje informavo, jog Maskvos bibliotekos, knygynai dar prieš jo pasirašymą ėmė slėpti kūrinius tokių autorių kaip Michael Cunningham, Oksana Vasyakina, John Boyne, Haruki Murakami.

Įsakymą lydėjusi priešistorė – pars pro toto.

Agresija prieš Ukrainą motyvuoti (pakaitomis ir kartu) „denacifikacija“, kova su šėtonu, poreikiu  priešintis „netradiciniams“ santykiams, poreikiu pelnyti teritorijų.

Nė vienas šių motyvų neišlaikė trukmės testo, nemobilizavo rusų visuomenės ilgam. Režimui reikėjo vis naujų naratyvų, tokiu tapo įsivaizduojami „kiti/kitokie“. Beje, jų tvėrimo tempą savaip skatino nesėkmės mūšių laukuose.

Manipuliuodama „kitų/kitokių“ grėsme, Rusijos valdžia mėgina įrodyti esanti visuomenei „sava“.

Ir čia aptartos parodos kontekste nėra skirtumo, „kiti/kitokie“ yra ekologija, LGBT, jungties „žmogus-mašina“ reprezentacijos, siuvinėjimas, garsas, mikrodumbliai…

Visus žmogaus ieškojimus 21 amžiaus trečio dešimtmečio politiniai personažai/personažas mėgina „trenkti“ į tradicijos sieną. Beje, primygtinai piršdami/piršdamas tokį algoritmą visiems/bet kam.

Tradiciją – plačiąja prasme – klastoti galima be problemų. Kaip ir aklinai neigti bet kokį kitą, vadinasi, ir bet kokią įvairovę.

Ne ką bepridursi, nebent rusų publicistą Maksimą Trudoliubovą: komunizmo dabartinė Rusijos valdžia atsisakė, bet ne globalios misijos pretenzijos.

Į „Humans, non-humans, with and without humans“ panašios parodos prie dabartinių reikalų ypač tinkamos. Nes vėl M.Trudoliubovas: ties „netradiciniais“ Rusijos vadai nestos, iš paskutiniųjų išgalvos priešus bei kaltuosius, kad „užkalbėtų“ pačių apsiskaičiavimus.

Apeiti/išvengti šių aplinkybių nebeišeina, kaip/kur bebūtum. Nori nenori dalyvaujama. Todėl ir ypač politizuota recenzija…