Autorius: Karolina Rybačiauskaitė

Karolina Rybačiauskaitė: Vaizduotės archeologija Izraelyje

2016-06-30

Apie Izraelio šiuolaikinio meno pristatymą Lietuvoje: personalinę Sharono Ya’ari fotografijų parodą ir videomeno peržiūras Nacionalinėje dailės galerijoje. Parodą galima pamatyti iki rugsėjo 4 d.

Izraelio menas sudomino tuo, kad beveik nieko iki šiol nebuvau apie jį girdėjus. Jo istorijos Lietuvoje nesimokoma nei mokyklose, nei akademijose. Kultūrinėje žiniasklaidoje informacijos apie tai beveik nėra, o masinėje  dažniausiai kuriamas militaristinis vietos vaizdas. Tel Avivo šiuolaikinio meno centro kuratorė Chen Tamir atskirų peržiūrų metu šių metų birželį Nacionalinėje dailės galerijoje (NDG) pristačiusi Izraelio meno istorinį kontekstą ir šiuolaikinį videomeną minėjo, kad šiandien vis dar stinga tarptautinio Izraelio šiuolaikinio meno (pri)pažinimo, aktyvaus bendradarbiavimo su kaimynėmis ir kitomis šalimis.

Lietuvai šis bendravimas svarbus ne tik dėl edukacinių tikslų, bet ir dėl unikalių istorinių bei kultūrinių aplinkybių – panašiu metu iš naujo kūrėme savo valstybę, „nacionalinį stilių“, vėliau sekėme būtent Vakarų modernaus meno tradicijomis ir t.t. Netikėta, bet net ir viso labo tik 110 metų trunkančią Izraelio meno istoriją pradėjo Kaune gimęs Borisas Schatzas. Studijavęs Vilniuje, Varšuvoje, Paryžiuje ir Bulgarijos princo Ferdinando užsakymu kurį laiką dirbęs Sofijoje, 1906 metais jis įkūrė pirmąją Bezalelio meno mokyklą Jeruzalėje.

10-ajame dešimtmetyje, atsiradus komercinei televizijai, radikaliai keitėsi vizualinė Izraelio kultūra, išpopuliarėjo geografiniam judėjimui patogus videomenas, išsiplėtė galimybės kalbėti apie vietos politines ir socialines aktualijas.

Be šiuolaikinio videomeno NDG birželio pabaigoje pristatė ir personalinę Izraelio menininko Sharono Ya’ari fotografijų parodą „Laukų ir miškų pozityvai“. Čia specifinis vietos kontekstas smelkiasi per didelio formato, konceptualiai sukonstruotus vaizdus. Akivaizdu, kad pagrindinė šių darbų veikėja yra objektus įprasminanti ir kadrus užpildanti erdvė. Jos pokyčius dažniausiai lemia laikas. Ar tai būtų Rašio gatvė Tel Avive, ar Habsor upė potvynio metu, ar vis kitos pievos, slėptuvės, greitkeliai ir tiltai, dulkės ir žiedai… Izraelis šiuose darbuose atrodo kaip apleistas namas su sodu.

Gamtinis šalies kraštovaizdis ypač įvairus – nuo derlingų žydinčių slėnių iki sausros nualintų dykumų. Akį traukia neįprasti Tel Javnės archeologinio pylimo vaizdai – žiemą jis dažniau žaliuoja, o vasarą virsta biriu smėliu. Nors parodos anotacijoje rašoma, kad šiuose kruopščiai apmąstytuose,  koncentruoto turinio vaizduose yra nedaug dokumentikai būdingo spontaniškumo, kai kurie objektai vis tiek atrodo pasirinkti visiškai atsitiktinai. Tarkim kažkur pakeliui tarp 6, 42 ir 334 greitkelio. Perdėm konceptualizuota dokumentika, paslėpta po „archeologijos“ ir „rekonstrukcijos“ sąvokomis, turbūt kitaip žiūrisi čia, Lietuvoje, kur neįprastos Izraelio geografinės ilgumos ir platumos mums savaime įdomios. Abejoju, kad ta pati fotografijų erdvė tiek pat domintų pačius jos gyventojus.

Daug platesnį vietos reginį, o gal ir diskusiją, skatina Tamir atrinktas šiuolaikinio Izraelio videomeno rinkinys, kurio dalį galite pamatyti sekdami filmų pavadinimuose paslėptomis hipernuorodomis. Panaši vaiduokliška atmosfera būdinga vieno pirmųjų Izraelio video menininkų Doron Solomons filmui „Mano pauzių kolekcija“ (1996). Dirbant televizijoje nufilmuotos tylos iškarpos veikia taip, kaip ir Ya’ari fotografijų serijos – palikta vietos įsivaizduoti, kas galėtų būti pasakyta/pavaizduota tarp anksčiau ir vėliau einančių kadrų. Paprastai kalbinami svarbūs žmonės tylos akimirkomis atrodo ne tokie galingi, pasimetę, tarsi būtų pritrūkę oro. Montažiniai pertrūkiai kuria keistą pojūtį ir stebint Yael Bartana filmą „Virpantis laikas“ (2001). Šiame kūrinyje vaizdo lėtinimai ir greitinimai fiksuoja tautinį identitetą tvirtinantį ritualą, kai kasmet minint Atminties dieną net greitkelyje važiuojantys vairuotojai trumpam sustoja pagerbti žuvusiųjų.

Kitas įsiminęs Izraelio videomeno bruožas – kasdienės aplinkos sukeistinimas, neįprasti logikos dėsniai. Pavyzdžiui, kai filme Mobis Dikas (2000) menininkas Guy Ben Ner kartu su savo dukra virtuvėje vaidina gerai žinomą kapitono ir baltojo banginio istoriją. Nemažiau fikcinė atrodo ne tik suvaidinta klasika, bet ir keliskart perpasakota dokumentika. Roee Rosen videofilme Dvi moterys ir vyras“ (2005) tyrinėtoja Anna Kastroff pasakoja apie šalies siurrealistę, feministę, antisionistę Justine Frank. Laiko, vietos, pažiūrų ir vaizdų derinys toks makabriškai keistas ir painus, kad net sunku atsekti, kas ir ką tiksliai šioje istorijoje perkuria.

Galiausiai neįprastos logikos dėsniai pritaikomi kuriant politines provokacijas ir paradoksus, kuriuose politiška virsta asmeniška ir atvirkščiai. Pavyzdžiui, Rinat Kotler filme Super tigras (2009) vaikai žaidžia ne mums įprastesnius „namus“ ar „gydytojus“, bet „žaislinės bombos sprogimą“. Kaip naujienų tarnybos žurnalistai iš įvykio vietos raportuoja, kad „jis sudegė kaip falafelis“, arba juokiasi ir sako „mano kojoje – skylė“, tada prideda prie kojos mikrofoną pasiklausyti žaizdos. Tokia fiktyvi dokumentika neleidžia užsimiršti, kiek daug joje yra tikrovės.

Filme Arafatas lankosi Sderote“ (2012), atlikdami nedidelį socialinį tyrimą, menininkas Itamar Rose kartu su draugu palestiniečiu Arafat Abu-Rath prašo Gazos grėsmę patiriančio Sderoto miestelio gyventojų trumpam įsivaizduoti, kad jie yra ne hebrajai, o palestiniečiai, gyvenantys Izraelio okupacijoje. Empatijos jausmas nugali, kai žmogus, kurį reikia įsivaizduoti, stovi ne už sienų ir ekranų, o šalia. Panašų įspūdį paliko ir Malki Tesler akcija Šiukšlės“ (2011), kurioje menininkė gatvėje mėto plastikinius indus, o vietos kalba nekalbantis vyras (greičiausiai iš Etiopijos) juos renka. Šie žmonės dėl išsilavinimo stokos neturi galimybių integruotis į Izraelio visuomenę ir filmas atkreipia dėmesį į tai, su kuo susiduria dažnai ignoruojami žmonės.

Apskritai stebint sudėtinį Izraelio šiuolaikinio meno žemėlapį, žavi jo sąsajos su vieta, politiškai intelektualus ir kūrybiškas menininkų aktyvizmas, neapsiribojantis kokia nors primityvia „technologijų žalos žmonijai“ idėja, kuri pastaruoju metu vėl populiari Lietuvoje. Tikiuosi, kad sėkmingai rekonstruojant vaizduotę, kultūrinis bendradarbiavimas tarp Lietuvos, Izraelio ir iki kitų Vakarų Europos Rytuose esančių šalių tik didės.

 

Viršelio fotografija Aldos Eikevičiūtės. Autorės fotoreportažas iš parodos čia.

Žymos:, , , , , , , , , , , , , , , , , , , , ,