KĘSTUČIO ŠAPOKOS IR RŪTOS CHLOMAUSKAITĖS POKALBIS APIE DAILĖS PARODAS MARTYNO MAŽVYDO BIBLIOTEKOJE

2015-03-30

Neseniai dienos šviesą išvydo antras knygos „(Ne)priklausomo šiuolaikinio meno istorijos: savivaldos ir iniciatyvos Lietuvoje 1987-2014“ tomas. Atrodytų, surinkta daugybė iniciatyvų, papasakota istorijų, tačiau, kad ir kaip būtų paradoksalu, vis atsiranda naujos medžiagos, alternatyvių pasakojimų ir, rodos, šios istorijos niekada nesibaigs. Pateikiame vieną iš jų, iškilusių į paviršių jau po knygos pasirodymo. Tai Kęstučio ŠAPOKOS pokalbis su Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos (LNB) Meno skyriaus darbuotoja Rūta CHLOMAUSKAITE, ne vienerius metus su kolegėmis kuravusia įvairias parodas bibliotekos Meno skaitykloje.

Kęstutis Šapoka: Kada pradėjai dirbti LNB meno skyriuje? Kaip ir kokios parodos tada buvo organizuojamos? Kokia atmosfera apskritai vyravo tuometiniame Meno skyriuje? Žinau, kad jo vedėja Laimė Lukošiūnienė sovietmečiu LNB organizuodavo „nepripažintų“(dabar jau pripažintų) dailininkų ir dailininkių parodas. Tai būdavo tarsi alternatyvi erdvė neformalioms parodoms?

Rūta Chlomauskaitė: Pradėjau dirbti 1989 m. Tuometinės respublikinės M. Mažvydo bibliotekos Meno skyrius buvo laikoma prestižine vieta mano profesijos atstovui. Atėjau jau į legendomis apipintą skyrių, kur, tiesą sakant, jautėmės palyginti laisvai ir šiek tiek išskirtinai. Skyriaus vedėja L. Lukošiūnienė – labai energinga, ryški asmenybė, galėjo lesti sau šiek tiek daugiau, mat jos sutuoktinis ne vienerius metus buvo bibliotekos direktoriaus pavaduotojas mokslo reikalams. Jos dėka parodinis gyvenimas jau buvo gana neblogai sustyguotas.
Kiek atsimenu iš Lukošiūnienės pasakojimų, pirmoji dailės paroda (kartu su Rankraščių skyriumi) buvo surengta dar 1964 m. rugpjūtį. Ji buvo skirta Mstislavui Dobužinskiui, sudaryta iš bibliotekos Rankraščių M. Dobužinskio fondo. Kita tų pačių metų rudenį rengta spaudinių ir meno kūrinių paroda – skirta 1863 m. sukilimo šimtmečiui. Ją ruošė Meno ir Lituanistikos skyriai, daug triukšmo tiems laikams sukėlė, mat tokios datos buvo nutylimos… Pasakojama, kad paroda buvo rengiama tyliai, beveik pogrindžio sąlygomis (vakarais, po darbo ir net naktimis). Ji sulaukė įsakmaus valdžios raginimo kuo greičiau ją uždaryti. Bet garsas jau buvo pasklidęs, o parodos katalogas, fiksavęs įvykį, išleistas.

Bibliotekos erdvėse savo kūrinius eksponavo ne vienas tuo metu dar jaunas, vadinamojo „tyliojo modernizmo“ atstovas. Valentinas Antanavičius, tada neįleidžiamas nė į vieną oficialią parodą, rodė asambliažus. Pirmąsias personalines parodas surengė Dalia Kasčiūnaitė, Mikalojus Vilutis, Eugenijus Karpavičius, Ričardas Filistovičius ir kt. 1984 m. buvo eksponuoti Šarūno Saukos ir Algio Skačkausko kūriniai. Pakabinus parodą, pradėjo eiti būriai žmonių. Po dienos atlėkė įsiutęs Dailininkų sąjungos pirmininkas ir Kultūros ministerijos dailės skyriaus viršininkas, pareikalavo parodą nukabinti. L. Lukošiūnienė pasakojo, kad darbus nukabino, bet iš ekspozicinių patalpų neišnešė, sustatė ant grindų, prie tuščių sienų. Taip parodą dar kelias dienas galima buvo apžiūrėti. Bet „pasiaiškinti“ teko. Panašiai nutiko ir su Vaidoto Žuko paroda, buvo uždrausta rodyti Romualdo Lankausko abstrakcijas.

Bibliotekoje buvo planuota surengti maskviečio dailininko Iljos Kabakovo parodą. Pasakojo, kad jis pats buvo atvažiavęs, jam viskas tiko, buvo gautas leidimas iš Maskvos dailininkų sąjungos. Kažkas apie sumanymą pranešė atitinkamoms institucijoms ir paroda neįvyko.
Buvo ir „provokacijų“. 1983 m. vasario 16 d. ryte atėjusi į darbą, L. Lukošiūnienė užsuko į galeriją, kur kabėjo Dalios Kasčiūnaitės abstrakcijos. Ant kelių drobių ji aptiko per visą paveikslo plotą juodais aliejiniais dažais nuteptas svastikas. Dažai dar buvo neišdžiūvę. Gerai, kad tuo metu skaitytojai į biblioteką buvo įleidžiami tik valanda po jos atidarymo. Skyriaus darbuotojos spėjo darbus nuvalyti saulėgrąžų aliejumi. (Remtasi L. Lukošiūnienės straipsniu „Meno kūriniai bibliotekoje“, „Tarp knygų“, 1999, gegužė, p. 7-9)

Pavarčiau 1982–1988 m. vykusių parodų sąrašus. Ir viskas atrodo visai neprastai. Bibliotekoje buvo surengta ne vieno dabar jau klasiko paroda: Vinco Kisarausko, Stasio Eidrigevičiaus, Leopoldo Surgailio, Rūtos Katiliūtės, Audronės Petrašiūnaitės, Audriaus Dzikaro, Vidmanto Ilčiuko, Audriaus Naujokaičio, Mindaugo Skudučio, Henriko Natalevičiaus ir Co. Ir kt. Rengtos ir Estijos plakato (1983), Gruzijos plakato (1984), Respublikinė Kino plakato (1986) parodos.

K. Š.: Taip pat žinau, kad pereinamuoju laikotarpiu (nuo Sąjūdžio iki kelerių metų po Nepriklausomybės atgavimo), rengei ne vieną tuometinių jaunųjų meninink(i)ų parodą, dažnai pirmąją jų karjeroje? Tai buvo Eglė Paulina Pukytė, Gintaras Znamierowskis, Donatas Srogis ir daugelis kitų?

R. Ch.: Vadinamosios „mini parodos“ Meno skaitykloje pradėtos rengti 1987 m. Pirmieji savo darbus eksponavo Ričardas Bartkevičius ir Ričardas Palemonas Janonis, Arvydas Ališanka, Vytautas Kalinauskas, Arūnas Rutkus, vėliau, 1988 m. E. P. Pukytė ir kt. Atėjusi dirbti, skyriuje sutikau dailės institute neseniai mokslus (menotyrą) baigusią Aušrą Kašauskaitę. Tada ji buvo „atsakinga“ už parodėles. Deja, Aušra ilgai neužsibuvo, po metų išėjo (dabar gyvena Australijoje). Neseniai skyrių buvo palikusi ir Sandra Skurvidaitė. Jos kaip darbuotojos jau neaptikau, lankydavosi tik kaip skaitytoja.

Meno skaityklos poilsio zonoje stovėjo minkštas kampas „Jovaras“, o siena už jo ir buvo vadinama „mini parodų“ ekspozicine erdve. Ant sienos „tilpdavo“ 5-6 didesnio formato darbai. L. Lukošiūnienė leisdavo ten kabinti ir menais užsiimančių bibliotekos darbuotojų, ir tautodailininkų, ir mėgėjų, ir nežinomų jaunųjų menininkų – būsimų profesionalų – darbus.

Išėjus A. Kašauskaitei, rengti šias parodėles L. Lukošiūnienė pasiūlė man. Pradžioje ji dar pasiklausinėdavo, kas tai bus, koks kūrėjas, apžiūrėdavo darbus, tačiau vėliau jau nesidomėjo. Ką sugalvodavome, tą ir pakviesdavome. Ji apžiūrėdavo jau iškabintą ekspoziciją. Dažniausiai tai būdavo pas mus skaitančių žmonių, meno specialybių studentų parodos. Kalbindavau jas rengti, tačiau ne visi išdrįsdavo. Kartais pati vedėja atvesdavo ar rekomenduodavo vieną ar kitą menininką.

Esu eksponavusi ir psichikos negalią turinčių žmonių darbus, jie tikrai buvo labai įdomūs, taip pat marginalų, bet labai įdomiai dirbančių – inžinieriaus Sauliaus Einorio (siurrealistiniai tapybos darbai), moksleivio Martyno Lukšos (kosminės abstrakcijos). Visko ten buvo – grafikos, fotografijos, tekstilės, piešinių, karpinių, keramikos bareljefų ir t.t.

K. Š.: Kalbant apie autsaiderius… Tai jau, žinoma, vėlesni laikai, bet prisiminiau Vytauto Juozapo Pečiukonio-Alergus įspūdingą „vizionieriško meno“ parodą bibliotekos didžiojoje galerijoje. Ją prisimenu ne vien todėl, kad kabinau, tačiau dar ir dėl su ja susijusio nedidelio skandaliuko, į kurį buvau įpainiotas ir aš. Vienu žodžiu, buvo šiokia tokia trintis, nes V. J. Pečiukonio darbai kiek išgąsdino LNB direkciją, būta bandymų ta paroda švelniai atsikratyti (įpainiojant ir mane), bet galų gale viskas išsisprendė ir ji įvyko. O V. J. Pečiukonio retrospektyva bibliotekos galerijoje, tiesą sakant, buvo viena įspūdingiausių „neformalių“ parodų bibliotekos istorijoje, bent jau Nepriklausomybės laikotarpiu. Ta paroda „dekonstravo“ biblioteką tiek architektūrine prasme, tiek ideologine, tiek institucine.

Taigi, toks intarpas… Norėčiau vėl sugrįžti prie Tavo patirties, kuruojant parodas bibliotekos meno skaitykloje.

R. Ch.: Autorių ieškojau tarp savo pažįstamų, kurie studijavo menus. Sesuo tuo metu taip pat mokėsi Vilniaus dailės akademijoje. Surengėm jos bendrakursių, vėliau į skyrių padirbėti (kol įstos į akademiją) atėjusios D. Usačiovaitės (baigė scenografiją, dabar gyvena Katalonijoje, Ispanijoje), tekstilininkės J. Vanagaitės parodas. Studentiškus darbus čia eksponavo būsimieji skulptoriai Jonas Gencevičius, Mykolas Zavadskis, tapytojai Rasa Staniūnienė, Linas Liandzbergis, Giedrė Lilienė, Živilė Jasutytė, Sigita Maslauskaitė, Augenis Kasputis, scenografė Julija Skuratova, grafikai Irma Balakauskaitė, Matas Dūda, keramikas Arūnas Gedminas, architektas Tomas Gečas ir daugelis kitų.

1989 m. (kaip tik pirmieji mano darbo metai LNB) vyko VDA tapybos katedros studentų darbų paroda. Į skaityklą dažnai užsukdavo D. Srogis – keistas, treningu ir sportine kepuraite dėvintis personažas, tarsi iš to meto TV žinių reportažų apie nuvarytus ar iš Vakarų gabenamus automobilius. Po kiek laiko paklausiau, ar jis nenorėtų surengti parodą? Pasimuistęs sutiko, bet tik ne vienas, o su kolega, bičiuliu G. Znamierowskiu. Paroda pavyko keistoka, neįprasta. Vedėja nekomentavo. Tik pasitikslino, ar G. Znamierowskis nėra žinomo sovietmečio plakato meistro Miroslavo Znamierovskio giminė. D. Srogis ir G. Znamierowskis tapo tarsi „nuolatiniais“ mūsų autoriais.

K. Š.: Tačiau, kiek žinau, L. Lukošiūnienei šitos parodėlės jau nekėlė didelio pasitikėjimo… Nes ji labiau buvo to mūsų „modernizmo“ gerbėja, o pirmieji avangardiniai G. Znamierowskio ar D. Srogio bandymai jai jau buvo nesuprantami?

R. Ch.: Visiškai sutikti negalėčiau, vedėja smarkiai nesikišo į Meno skaitykloje rengiamas parodas. Nors vieną atvejį prisimenu…
Vieta parodoms rengti buvo visiškai nepritaikyta, siena viršuje ties lubomis baigėsi stiklo blokeliais, kuriuos sovietmečiu „naudojo“ viešosios paskirties pastatų laiptinėms, ar sanitarinėms patalpoms. Liko tik ne itin aukštas vientisos pablukusios smėlio spalvos plotas, kuris ties sandūra su blokeliais buvo apvestas gipsiniu karnizu. Kalant vinis jis trupėdavo, vis bijojome, kad sunkesni rėmai su stiklais nukris. Vėliau G. Znamierowskis neapsikentęs prikalė savadarbį bagetą.

G. Znamierowskio ir D. Srogio duetas surengė kelias parodas, vėliau liko tik G. Znamierovkis. 1992–1997 m. laikotarpiu, jis parodas rengė beveik kasmet (tapyba, ornamentai pagal vokiečių karikatūristą H. Bidstrupą, kompiuterinė grafika, plakatai). Jo plakatų paroda veikė tik 3 dienas. Gintaras penktadienio vakare pakabino, o pirmadienio ryte vedėja patarė juos nukabinti, jai plakatai priminė XX a. 4-5 deš. totalitarinio meno estetiką.

Su D. Srogiu teko susitikti ir privatesnėje aplinkoje. Buvau „netyčia“ įtraukta į jo taip mėgstamas akcijas. Pavyzdžiui, vėlų žiemos vakarą, absoliučioje tamsoje, kažkodėl pėsčiomis iš Žvėryno, per Karoliniškių, Lazdynų miškelius ėjom pas Gintarą (Znamierowskį) į svečius apžiūrėti naujausių jo darbų, nes, anot Donato, „reikia dvasiškai prisislėgti“. Kartą atostogaujant Salake, į svečius dviračiu iš Zarasų atvažiavo Donatas. Pamatęs nuostabią akmeninę bažnyčią, tuojau puolė fotografuoti, bet kažkodėl staiga jam prireikė masuotės, besimeldžiančių šventoriuje. Su seserimi mikliai buvom parklupdytos… Kita akcija vyko Zaraso ežere. Donatas man, mano sesei ir pusseserei pasiūlė „romantiškai“ pasiirstyti valtimi. Pats pasirodė apsirengęs išaugtine mokykline uniforma. Plaukiant paaiškėjo, kad valtis kiaura. Įplaukus į ežero vidurį, Donatas paprašė palaikyti irklus, o pats staiga iššoko iš valties ir panėrė. Išnėrė tik netoli kranto, o mes atsiyrėm tik po geroko pusvalandžio. Jis tuo metu fotografavo nuo kranto….

K. Š.: Be to, įdomus ir kitas faktas, jog Meno skaitykla buvo ne tik alternatyvi erdvė jaunųjų meninink(i)ų parodoms, tačiau buvo viena tų vietų, kuriose dažnai buvo (mokėsi, vartė albumus ir t. t.) dabartinis mūsų dailės kritikos, kuratorių žiedas… Galima sakyti, jog šioje skaitykloje nemažai laiko praleido pagrindinės ir pagrindiniai vadinamosios „revoliucinės“ kartos dailės kritikai (arba iš jų tapę kuratoriais, kuratorėmis). Tiesa, tada jie buvo dar studentai.

R. Ch..: Tikrai galėčiau šiam teiginiui pritarti. 1988/1989 m. iš specfondo grįžo sovietmečiu drausti leidiniai, lituanistinė literatūra, šiuolaikinio meno teorijos knygos, dailininkų monografijos, meno žurnalai. Buvome vieninteliai Vilniuje, o turbūt ir visoje Lietuvoje, kurie turėjome visai neprastai sukomplektuotą meno leidinių fondą, užsienio leidinių, periodikos (šiuolaikinės architektūros, dizaino, fotografijos ir meno žurnalų). O Nepriklausomybės pradžioje nei viena aukštoji mokykla tikrai neturėjo tokių tiems laikams turtingų fondų.

Taigi mūsų bibliotekoje, taip pat Meno skaitykloje, dienas leisdavo beveik visų su vaizduojamaisiais menais ir architektūra susijusių specialybių studentai. Savaitgaliais, prieš atidarant biblioteką, ant laiptų rikiuodavosi minios žmonių, būdavo laikas, kai per sesijas skaitykloje nelikdavo vietos atsisėsti (nors buvo apie 30 darbo vietų), žmonės tįsodavo ant grindų ir palangių. Į perpildytą biblioteką įleisdavo po vieną, tik vienam iš jos išėjus.

Atėjusi dirbti į meno skaityklą jau radau būrį nuolatinių lankytojų – Laimą Laučkaitę, Ramutę Rachlevičiūtę, Rūtą Janonienę, Lijaną Šatavičiūę-Natalevičienę, Giedrę Jankevičiūtę, Lolitą Jablonskienę ir Jolita Mulevičiūtę. Čia užsukdavo Antanas Andrijauskas, Alfonsas Andriuškevičius, Viktoras Liutkus, Algis Uždavinys ir kt.

Iš jaunosios kartos – dabartiniai menotyrininkai Saulius ir Erika Grigoravičiai, Skaidra Trilupaitytė, Elona Lubytė, Laima Kreivytė, Margarita Jankauskaitė, Dalia Tarandaitė, Dalia Klajumienė, Ernestas Parulskis, Kęstutis Kuizinas, Liutauras Pšibilskis, Virginijus Kinčinaitis, Tojana Račiūnaitė, Undinė Radzevičiūtė (dabar rašytoja), Ūla Tornau. Menininkai Audrius Novickas, Giedrė ir Žilvinas Lilai, Marta Vosyliūtė, broliai Zavadskiai, Ramybė Glinskytė, Jurga Barilaitė ir net Evaldas Jansas pasirodydavo. Visų net neišvardysiu…

K. Š.: Na, aš nesiveržiu į garbingą kompaniją, tačiau ir pats maždaug 1993 m. pradėjau lankytis bibliotekos Meno skyriuje, kadangi tais metais kaip tik privačiai pradėjau ruošis stojamiesiems pas tapytoją Ričardą Bartkevičių į VDA. Nesiafišuodamas, kad nesu pedagaškės studentas, pas jį (R. Bartkevičius ten dėstė) tryniausi kartu su jo studentais, būsimais darbų ir piešimo mokytojais, ir tapiau.

Tada bibliotekoje su pagarbia baime vartydavau pirmykščio uolų meno albumus, nes R. Bartkevičius pasakė, kad reikia pradėti mokytis „nuo pradžių pradžios“. Pradėjau skaitinėti ir teorines knygas. Būtent todėl Meno skaitykloje atsimenu ir Raimundą Malašauską. Kartą jis užsisakė kažkurią Rudolfo Arnheimo knygą, o ją jau buvau pasiėmęs aš ir kaip tik skaitykloje bandžiau įveikti… Jį iš matymo pažinojau, nes mokėmės toje pačioje vidurinėje mokykloje. R. Malašauskas buvo, berods, viena klase vyresnis.

Beje, taip sutapo, kad 1995 m. pradėjau bibliotekoje dirbti parodų kabintoju Parodų rengimo skyriuje. Beje, manau, tai ir Tu puikiai atsimeni, nes pirmąją parodą teko kabinti su jūsų, t. y. Meno, skyriumi. Ji buvo skirta nebepamenu kelintoms Mikalojaus Konstantino Čiurlionio gimimo metinėms…

Maždaug metus LNB penktame aukšte, neveikiančiame vyrų tualete (kaip darbuotojas), pusiau nelegaliai (su Parodų skyriaus parodų vadybininkės žinia) buvau įsirengęs dirbtuvę tapiau natiurmortus ir autoportretus. Po poros metų privataus dėstymo R. Bartkevičius pareiškė, kad aš jau viską moku ir turiu eiti savarankiško menininko keliu… Taigi tai buvo, ko gero, pirmoji mano dirbtuvė. Daiktus laikydavau vadinamose „kabinose“ arba „šikyklose“, o tapydavau kiek erdvesnėje, vadinamoje pisuarų erdvėje prie lango… Kai manęs prireikdavo darbo reikalais, vedėja arba kas nors iš jūsų skyriaus ateidavo, pabarbendavo į duris ir eidavau ko nors kabinti, kokių dėžių ar rėmų nešioti. Po to įstojau į VDA ir šios komfortabilios dirbtuvės atsisakiau. Netrukus tualetą suremontavo ir jis vėl veikė.

Taigi ką dar atsimeni apie meno skaityklą?

R. Ch.: Skaitykloje nuo pietų jau rinkdavosi žmonės. Pavakare dažnai nelikdavo laisvų vietų. Atsitikdavo kurioziškų atveju. Kartą į skaityklą panikuodama atlėkė apsiašarojusi sesuo: artėjo meno istorijos egzaminas, o viena iš dėstytojų, dėsčiusi kursą apie šiuolaikinį užsienio šalių meną, neartikuliuotai tarė menininkų pavardes, o apie ką kalba buvo sunku suprasti… Bendromis jėgomis šifravom pavardes, sudarėm dailininkų sąrašą, tada mūsų fonduose ieškojom medžiagos. Kurse informacija greitai pasklido, pradėjo traukti studentai, atrinktas knygas dėjom rietuvėmis ant skaityklos stalų, kad visi, kuriems reikės, galėtu vartyti, konspektuoti…

K. Š.: Taip, ir man mokantis magistrantūroje teko lankyti tos ekstravagantiškos dėstytojos paskaitas. Viena jų vadinosi „Rytų Europos šiuolaikinis menas“. Įsivaizduok, kai dėstytoja, klaikiai švepluodama, vardija lenkų, serbų, kroatų meninink(i)ų pavardes. Nė vienos iš jų tiesiog neįmanoma suprasti, o pavardžių – begalė… Jei bandai paklausti dar kartą, išgirsti tą patį nerišlų šveplavimą, o jeigu, gink dieve, vis tiek nesupranti, tai dėstytoja žiauriai įsižeidžia… Tada belieka pagal pavardes kataloguose, kurių duodavo pavartyti, bandyti atkurti, bent dalį rekonstruoti iš užrašų…

Grįžtant prie bibliotekos, žinoma, didžioji parodų dalis buvo labai abejotinos kokybės. Be to, neatsimenu, nuo kada bibliotekoje prasidėjo užsienio ambasadų „kuruojamos“ parodos, kurios įnešė tam tikrų „naujovių“, naujų įpročių ir naują meno kategoriją. Pirmiausia, žinoma, prastą saloninį meną. Tačiau ėmus bendradarbiauti su ambasadomis prasidėjo neregėti baliai… Kai po atidarymo baiginėdavome argentinietišką vyną, neišgerto likdavo litrais… Tai vyko jau artėjant amžių sandūrai. Po tokio atidarymo iš bibliotekos išeidavau gerokai svyruodamas… Gal Tu labiau atsimeni tą specifinio „ambasadinio meno“ atėjimą į bibliotekos parodinį gyvenimą?

R. Ch.: 1992 m. bibliotekoje vyko pirmosios užsieniečių parodos, Lietuvoje užsienio šalių ambasados pradėjo savo veiklą. Pirmieji fotografijų parodą atvežė suomiai. Įvyko grandiozinis parodos atidarymas su „furšetu“, spaudos konferencija, dovanėlėmis parodos lankytojams, reklaminiais lankstinukais ir plakatais. Tuo metu stebino suomių atsivežta įranga, įrankiai parodai kabinti ir apipavidalinti (specialus valas, laikikliai, net vinys, beveik nepaliekantys pėdsakų sienoje, lipnios juostos ir t. t.). Viso to mes dar nebuvome matę….

1992–1999 m. bibliotekoje savo parodas rengė beveik visos Lietuvoje reziduojančios užsienio šalių ambasados. Ne visada tai buvo meno kūriniai, dažniau keliaujantys informacinio pobūdžio, šalį, jos kultūrą, menus, architektūrą reklamuojantys stendai ar nuotraukų parodos, taikomoji dailė (pavyzdžiui, lėlės iš Indijos lėlių muziejaus, keliaujanti po pasaulį japonų aitvarų ir vilkelių paroda).

Pasitaikydavo ir tikrai labai aukšto meninio lygio įvykių ‒ 1998 m. estai pristatė garsius menininkus Peeterio Toomingo, Evės Linnap ir Peeterio Linnapio foto instaliacijų parodą, japonai –šiuolaikinį Japonijos plakatą, o 1999 m. – pasaulyje žinomų Japonijos fotografų parodas… Latviai – tapytoją Aiją Zarinią. Tuos 7–8 metus dirbome kaip tikra galerija: rengėme ekspozicijas, pačios ruošdavome parodų atidarymus, visą reklaminę kampaniją: pristatymą spaudoje, kitomis žiniasklaidos priemonėmis, pakvietimus, plakatus, katalogus.

K. Š.: Kodėl ir kada prasidėjo bibliotekos meno skyriaus kaip alternatyvios parodinės ir apskritai intelektualinės erdvės „saulėlydis“?

R. Ch.: Artėjant 2000-iems keitėsi bibliotekos veiklos prioritetai, buvo diegiamos naujos technologijos (kompiuterizacija, internetas) ir t. t. L. Lukošiūnienė skundėsi, kad ne kartą iš kai kurių bibliotekos kolegų girdėjo, jog biblioteka – ne muziejus ar galerija, todėl parodų erdvėje reikėtų pastatyti katalogų spinteles. Vėliau taip ir buvo. Į parodų rengimo skyriaus grupę atėjo dirbti nauji žmonės. Pamažu parodinę veiklą perleidome jiems, pasilikdami tik keletą parodų per metus… Apie tai tu pats geriau žinai ir galėtum papasakoti. Be to, per tuos metus labai pasikeitė ir miesto parodinis gyvenimas, steigėsi naujos galerijos, savo veiklą pradėjo Šiuolaikinio meno centras, atsirado naujų alternatyvių parodinių erdvių. Biblioteka jau nebebuvo ta vieta, kurioje jaunieji menininkai norėjo eksponuoti savo kūrybą. Aukštosios mokyklos pamažu sutvarkė savo bibliotekas, atnaujino fondus aktualia literatūra.

K. Š.: Biblioteka pradėjo po truputį skęsti kičinių ir „ambasadinių“ parodų jūroje. Jos, kaip įdomios neformalios erdvės parodoms, statusas pamažu bluko ir gedo. Žinoma, biurokratine prasme, tas „ambasadines“ parodėles rengti apsimokėjo, nes tai buvo, atseit, tarpinstitucinis bendradarbiavimas, darbas su skirtingų šalių menininkais. Vadybos prasme viskas buvo puiku, tik, deja, menine prasme ne visai.

Be to, pats vidinis bibliotekos klimatas vis labiau darėsi reakcingas rimtesnių meno parodų atžvilgiu: visiems labai patiko gražus turgaus menas, kurio vis tolydžiu daugėjo, daugėjo, daugėjo. Atsimenu, R. Bartkevičius norėjo didžiojoje bibliotekos galerijoje surengti kiek neįprastą, labiau alternatyvesnę piešinių, koliažų parodą. Ji buvo atmesta, atseit, kokias čia šiukšles nori eksponuoti… Kažkuriais metais parodą rengė visas kursas jaunų skulptorių, gal kursu ar dviem jaunesnių už mane. Tokią linksmą parodėlę suskėlė… Direkcija net įsižeidė… Liepė, kad tokių parodų čia daugiau nebūtų!

Kartais, žinoma, būtent per ambasadas, užtvindydavusias biblioteką klaikia tapyba, užklysdavo tikrai neblogų keliaujančių, ypač jei jos būdavo pažintinio pobūdžio arba fotografijos parodos. Japonijos šiuolaikinės fotografijos paroda LNB buvo aukščiausio lygio. Atsimenu, eksponavome įdomią Meksikos plakato parodą. Plakatų buvo daugiau nei šimtas ir kabinome juos trimis aukštais, vieną virš kito. Su kolege iš Parodų skyriaus juos kabinome, o aš, girtas išvakarėse kažkur, matyt, VDA, susilaužiau ranką. Taigi laipiojau ant 6 metrų aukščio medinių sunkių kopėčių (kurios bibliotekoje, man regis, buvo nuo 7-jo deš. kaip reliktas) ir, galima sakyti, viena ranka (nes kita buvo sugipsuota) raišiojau virves…

Kaip ir sakei, ribiniai buvo maždaug 2000-ieji. Nors per metus dar pasitaikydavo 2–3 neblogos, rimtos meno parodos, žinoma, labiau susijusios su tradicinėmis meno šakomis – tapyba, grafika, fotografija arba, kaip minėjau, pažintinės parodos. Be to, biblioteka neinvestavo į naujas medijas, todėl savaime atsisijojo jaunesni menininkai, dirbantys su jomis, o naujesnės meno formos atrodė abejotinos… Bet šiaip, dabar prisimenant, dirbti buvo smagu. O ir neblogų parodų, iš tiesų, buvo nemažai.

Žymos:, , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , ,