2015-06-30
Vieną vasaros vakarą pasikalbėti apie bendravimą ir bendradarbiavimą sumaniau pakviesti du labai skirtingus, tačiau drauge retkarčiais dirbančius menininkus – šiuolaikinės muzikos kompozitorių Arturą BUMŠTEINĄ ir performanso srityje kuriantį Beną ŠARKĄ. Vienas iš bendrų projektų – šių metų pavasarį teatro festivalyje „NOA“ pristatytas garso vaidinimas „Audiokaukas“ (scenarijaus, muzikos ir garso montažo autorius: Arturas Bumšteinas, garso režisierius – Ramūnas Jasutis, specialieji efektai: Benas Šarka). Netikėtai į mūsų pokalbį įsitraukė Nacionalinės dailės galerijos kuratorė Eglė MIKALAJŪNĖ, o pokalbis virto tarsi skriejančios garso strėlės gaudymu.
Karolina RYBAČIAUSKAITĖ: Kaip susipažinote ir sugalvojote kurti kartu?
Benas ŠARKA: Kai žmogus išleidžia garsą, tai jis yra kaip strėlė – gali bet kur atsidurti. Tu pagalvoji apie žmogų, o jis tau paskambina arba tu jį sutinki.
Eglė MIKALAJŪNĖ: Aš neseniai galvojau apie garso poveikį. Tarkim, esu už Arturo, bet jis to nežino. Kai imu leisti trumpus garsus, jis juos girdi ir truputį nervinasi – taip netiesiogiai paveikiamas kitas žmogus.
Kitą dieną laukiant eilėj žmogus, esantis už manęs, ėmė skaityti skleisdamas panašius garsus ir visa tai atsisuko prieš mane!
Arturas BUMŠTEINAS: Vienas iš keistesnių įvykių, susijusių su garsais iš už nugaros, buvo, kai Berlyne važiavau metro ir išgirdau du besiginčijančius žmones. Jie šnekėjosi vokiškai, todėl nesupratau, apie ką jie kalbasi, bet aiškiai girdėjau du balsus. Tada, kilus įtartinam nerimastingumui, atsisukau pažiūrėti ir pamačiau, kad ten su savim kalbėjosi vienas žmogus. Tai buvo neįtikėtino lygio asmenybės skilimas, nes aš iš tikrųjų maniau, kad ten – du žmonės!
Atsimenu, kad su Benu susipažinau Šiuolaikinio meno centro kavinėje. Jis pasakojo istoriją apie tai, kaip moterys kažkur dykumoje sutiko šunis, vilkus ar šakalus, kurie jas užpuolė, jos ėmė labai garsiai ir labai aukštu dažniu klykti. Tada šunys, pabrukę uodegas, atsitraukė. O man padarė įspūdį, kad, kai Benas pasakojo šią ir po to kažkokią kitą istoriją apie garsą, jis suplojo delnais. Kai tai nutiko, buvau taip įsijautęs į jo pasakojimą, kad išgirdau labai aukštą dažnį.
B. Š.: O tu žinai, kad mes negalim pajausti tokio aukšto dažnio bangų, kokias jaučia skruzdėlės? Yra šalių, kuriose žmonės, prieš statydami namą tuščioje vietoje, atsineša skruzdėles, suneša skruzdėlyną ir, jeigu ten skruzdėlės neišsilaksto, toje vietoje nestato namo. O gandrai geriausiai jaučia šumano bangas. Jos yra elektromagnetinės – svyruoja nuo 7,8 iki 10 hz, o paskui jų dažnis didėja. Taigi toje vietoje, kur gandrai susisuka lizdą, žmonės stato namus, nes ten gera gyventi.
Mūsų smegenys skleidžia tokias pat bangas, kokios kyla iš žemės širdies. Aš tik stengiuosi klausyti. Man pačiam paslaptis, koks yra garso poveikis. Dar domiuosi senaisiais mitais.
E. M.: Kadangi pirmą kartą su tavimi kalbu, norėčiau užduoti vieną klausimą. Man atrodo, kad esi labai susikoncentravęs į tai, kas nepaaiškinama. Bet nemanau, kad tai būtinai tai įdomiau už paaiškinamus dalykus. Kam juos atskirti?
B. Š.: Ne, aš kaip tik manau, kad tai yra viena. Tu juk nevažiuoji dviračiu užsimerkusi ir kavos nekiši į šaukštelį… Tai yra nežinojimas protu, tačiau kaip sakoma: „įjunk nežinau“ arba „išjunk monologą ir įjunk nežinau.“ Nėra jokio skirtumo tarp „žinau“ ir „nežinau“, nes vis tiek šnekame tik apie įvardijimus – apie kalbą.
A. B.: Žinau kelis dzenbudistų koanus, kurie baigiasi žodžiu „nežinau“. Koanas yra klausimas, mokiniui užduotas mokytojo/meistro, į kurį atsakęs jis gali nušvisti. Tie keli koanai, baigiami žodžiu „nežinau“, turėtų visiškai supainioti mokinį, nes jam koanas yra tai, ką reikia analizuoti, o „nežinau“ turėtų paskatinti nepasiduoti spekuliacijoms ir racionalizavimui, nes viskas yra kažkaip kitaip – ne pagal žmogui prieinamos logikos taisykles.
Taigi Beno sureikšminimas nepažintinų, iš esmės nežinomų dalykų, hermetinių tiesų – kažko, kas paslėpta ir nepaaiškinama, man atrodo susijęs su siekiu pažvelgti į anapusybę, transcendentinį pasaulį.
B. Š.: Be to, aš nesu tik kalba, kaulai ir mėsa.
E. M.: Ne, bet paimkim, tarkim, radiacijos pavyzdį. Prieš du šimtus metų ji žmonėms buvo taip pat nepaaiškinama, taip, kaip tau kai kurie dalykai šiuo metu atrodo. Dabar mums visiems jau aišku, kas yra radiacija, bet ar tai ją padaro mažiau įdomesne?
B. Š.: Egzistuoja užmarštis. Panašiai kaip pas šumerus ar Lotynų Amerikoje: žmogus iš pradžių tik tarnavo dievams, buvo kaip pagalbininkas, nes reikėjo dirbti įvairius darbus, pavyzdžiui, statyti. Ir lėtai, per tūkstančius metų, žmonės iš dievų gavo žinių, kaip ir su kuo tuos darbus atlikti. O kai jie pradėjo prilygti dievams, sukūrė užmarštį.
K. R.: O kaip užmarštis veikia kūrybą? Kaip surasti garsą, nuo kurio kažkas vėl prasideda?
B. Š.: Na, pavyzdžiui, iš molio. Molis – tai medžiaga, kuri kaip ir nafta susiformavo prieš penkis šimtus milijonų metų. Jis yra vulkaninės kilmės – viskas, kas sudegė, trombavosi, trombavosi, trombavosi… ir, pavyzdžiui, molis, randamas trisdešimt metrų gylyje, yra kietas kaip granitas, jis nesudaužomas – prilygsta akmeniui. Tik užpiltas vandeniu ištyžta.
Tose šalyse, kur auga patys nuodingiausi augalai, pavyzdžiui, Brazilijos džiunglėse, septyniasdešimt penki procentai lapų ir vaisių – nuodingi. Ir visi gyvūnai – geopardai, antilopės, šernai – ėda molį. Be jo neišgyventų. Pati nuodingiausia gyvatė mamba net arklį pasiveja. Kai ji įkerta – gali numirti per dvidešimt minučių.
Indijoje, Australijoje, Lotynų Amerikoje seniai žinoma, kad geriausias priešnuodis – molis. Tik dvidešimtame amžiuje radijo biologai nustatė, kad molis skleidžia sveikos žmogaus ląstelės bangą. Lietuvoje apie molio savybes kalbėjo tik Aurelija Šimkūnaitė. Pavyzdžiui, jis padeda nuo angies įgėlimo. Jį galima gerti ar dėti ant žaizdos – sugeria nuodus kaip kempinė vandenį. Dėl to molį aš valgau jau septyniolika metų.
K. R.: Tai pasiimate molio, susitinkate su Bumšteinu, ir tada kuriate muziką? (juokiasi) Kaip ten būna?
A. B.: Ne, mes tokiom sąlygom dar nesam susitikę.
B. Š.: Na, aš Arturui sakiau, kad reikėtų tuščioje scenoje padaryti molio balą. Galėtume pasiimti instrumentus ir pradėti kurti.
K. R.: Žinau, kad esate „Audiokauko“ bendraautoriai.
B. Š.: Apie kauką galiu papasakoti. Jei apie audio nelabai turiu ką pasakyti, tai apie kauką… Belieka Lietuvos žemėlapyje pažiūrėti, kur yra Kukaičiai, Kaukaičiai, Kukoraičiai. Kauko žodžio kilmė – laikinai iškilęs iš žemės.
Rigvedose yra šimtai giesmių apie dievišką gėrimą somą. Nėra tokio kito, kuris būtų taip dažnai apdainuojamas kaip nemirtingumo gėrimas, jaunystės eliksyras. Jo išgėręs tu gali pasiekti mėnulį, žvaigždes…
A. B.: Benas kalba apie tuos dalykus, kurių iš tikrųjų patikrinti ir patvirtinti nėra įmanoma, bet faktas, kad keliauti gali ir išgėrusi surūgusio pieno, ilgai laikyto su tam tikromis bakterijomis, arba suvalgiusi valgomo, bet blogai nuplauto grybo. Tam nereikia psilocibino arba somos. Kas tai? Apie ką mes kalbame? Man įdomiau, kad eidamas gatve gali patirti haliucinaciją, kuri yra kaip epifanija arba tolygi nušvitimui. Gali išgyventi kažką artimo mistikams. Jie teigia, kad tu gali patirti tik tam tikro ritualo metu arba naudodamas tik labai išskirtines substancijas. Aš manau, viskas yra prieinama paprasčiau, nes, kaip sakei, viskas yra tavo viduje. Žmogaus smegenys jas gamina.
B. Š.: Užtenka garso. Garsas kaip kodas, kuris atrakina vienus vartus, antrus vartus, kitus vartus… Garsas kaip kalba.
Įsivaizduokite, dabar mes sėdėtume taip keturiese naktį Labanoro girioj. Klausytumėmės garsų, kurie eina iš mūsų ir iš aplinkos.
E. M.: Kodėl tau naktį Labanoro girioj yra smarkiai geriau negu čia ir dabar?
B. Š.: Kada tu viena praleidai naktį miške?
E. M.: Prieš metus visą savaitę Laplandijoj. Tik ten iki ne iki galo sutemdavo.
K. R.: Bet kam tuomet įrašinėti garsą, jeigu užtenka to, kuris štai čia ir dabar iš aplinkos ateina?
B. Š.: Manau, kad garso įrašas – visos mandalos. Tai yra pirmosios natos, visa kosminė struktūra. Įrašas yra reikalingas, kad neužmirštum. Tuoktuvių metu žmonės sako: „aš tavęs niekada neužmiršiu.“ Ir užmiršta.
Arba, žinai, kai kompozitorius apkursta, tada lieka natos…
A. B.: Ne, tai natos čia yra kitas dalykas. Įrašinėjimas susijęs ne su atmintimi, bet su kapitalizmu, kai siekiama parduoti, indoktrinuoti. Ir ne kaip Rytuose, kur indoktrinacija vyksta dėl tiesos, bet norint parduoti – juk kai tik muziką užrašai, ji iš karto tampa parduodama. Kitaip tai padaryti neįmanoma.
K. R.: O kiek jums svarbus santykis su žiūrovu arba klausytoju? Siekiate, kad jis patirtų tai, ką patiriate jūs? Ar išvis verta apie tai galvoti?
B. Š.: Dėl ko tibetiečiai meldžiasi? Dėl garso. Čia yra kaip baltasis valymosi menas. Pirmiausia išsivalai save. Nebūdamas švarus…
Taip pat kaip Alphonso Lingis, kuris keliavo ir rašė matrica. Jis įrašinėjo, pavyzdžiui, čiurlenančią upę, moteris, vyrus, traukiančius tinklus. Įrašius tiek daug nebelieka.
A. B.: Aš dabar važinėju po Lietuvos kaimus, įrašinėju vargonus ir sutinku daug kunigų. Sąlygos ten nėra labai geros – kai kurios bažnyčios geriau sutvarkytos, kai kurios – menkiau. Vienoje vargonai visiškai sulūžę, net ir nėra ten jokio vargonininko, kuris atvažiuotų pagroti. Sakiau, kad jūs gi galėtumėte kitoje bažnyčioje įrašyti tuos mišių pragrojimus, kai tema paduodama ir visa bendruomenė pradeda giedoti kartu. O per mišias šitoje bažnyčioje kolonėles pastatykite ten, kur yra vargonai, ir paleiskite kompaktinę plokštelę. Kunigas, negalėdamas patikėti, sako: „Ką? Įrašyti? Čia privalo groti gyvas žmogus. Čia gi mišios. Čia gi ritualas. Negalima įrašyti.“ Jis šitaip sureagavo. O aš, atitrūkęs nuo tų šaknų, to nesuprantu. Man atrodo: o koks skirtumas, ar jis iš kolonėlių leis, ar tikras žmogus gros?
B. Š.: Gali kalbos nemokėdamas skleisti garsą…
E. M.: Laplandijoj girdėjau labai keistą garsą – ne tai moters, ne tai vaiko klyksmas. Pasirodo, ten buvo paukštis, bet klyksmas visiškai kaip rėkiančio vaiko ar moters.
A. B.: Gali būti, kad ten buvo moteris-paukštis arba moteris-vaikas-paukštis.
Neseniai mačiau labai gerą eksperimentą. Jame su slow-motion kameromis filmavo motinas, kai jos migdo savo vaikus ir kaip elgiasi su ką tik gimusiais kūdikiais. Žiūrint juostą normaliu greičiu – dvidešimt penki kadrai per sekundę – tu matai, kad yra motina, miega vaikas, vaikas pradeda verkti, motina paima jį į rankas, pradeda čiūčiuoti. O kai paleido sulėtintą vaizdą – tada penkių sekundžių vaizdą buvo galima žiūrėti penkiolika minučių, – matai, kad motinos veidas, pradėjus vaikui verkti, nuo neutralios būsenos iš baimės, siaubo pereina į neapykantos. Statistiškai visos motinos mikrosekundės dalį turėjo kažkokį agresijos ir neapykantos krūvį, kuris vėliau dingdavo ir pereidavo į nerimą dėl savo vaiko. Tad kiekviename geste yra milijonai perėjimų per visą emocijų spektrą.
E. M.: Bet ar tai tikrai yra neapykanta vaikui? Tu gali ją suprasti ir kaip labai abstrakčią neapykantą.
A. B.: Tai taip, gali būti ir neapykanta aplinkai, kuri sukelia grėsmę vaikui.
B. Š.: Kaip karys, pasiruošęs mirti, pajunta, kad ateina mirtis, būna atsisėda ir pradeda dainuoti.
A. B.: Ir Samuelis Beckettas vienoje pjesėje angliškai rašė: „When you’re in the shit up to your neck, there’s nothing left to do but sing“. Kai tu esi iki kaklo mėšle, vienintelis dalykas, kurį gali daryti, – tai dainuoti.
E. M.: Nes nieko kito net ir fiziškai negali daryti.
A. B.: Gali tik dar daugiau prisidirbti.
Parengė Karolina Rybačiauskaitė
Žymos:Arturas Bumšteinas, Audiokaukas, Benas Šarka, Eglė Mikalajūnė, Karolina Rybačiauskaitė, NOA, šiuolaikinė muzika