Virtuali diskusija „Kodėl Vilniuje nėra menininkų studijų-dirbtuvių?“

2015-06-28

2015 m. birželio 17 d. LTMKS projektų erdvėje „Malonioji 6“ vyko paroda-diskusija „Kodėl Vilniuje nėra menininkų studijų-dirbtuvių?“. Joje dalyvavo Vilniaus miesto savivaldybės tarybos narys Audronis IMBRASAS, Vilniaus miesto vyr. architektas Artūras BLOTNYS, architektas prof. dr. Kęstutis LUPEIKIS, architektas dr. Tomas GRUNSKIS, architektas Gintaras KUGINYS (Nacionalinės dailės galerijos rekonstrukcijos bendraautoris) ir kiti prisijungusieji. Diskusiją vedė Vytautas MICHELKEVIČIUS. Parodoje pristatyti VGTU bakalauro 4 kurso studentų (vadovas prof. dr. K. Lupeikis) Tarpdisciplininio meno centro projektai.

Daugiau nei 10 apgintų parodoje eksponuotų darbų modelių skatino svarstyti galimybes juos įgyvendinti – atidaryti Vilniuje Tarpdisciplininio meno centrą, kuriame veiktų dirbtuvių, parodų ir socializacijos erdvės. Ar dėl jų verta statyti naują pastatą? Galbūt menininkai galėtų įsikurti apleistose ar nenaudojamose erdvėse? Kaip statyti – pasitelkiant tarptautinę paramą ar bendradarbiaujant su vietos verslu? Ar apskritai Vilniui reikalingas toks kūrybiškas konglomeratas, skatinantis kaimynystės aktyvumą, pritraukiantis investicijas, gentrifikaciją ir didinantis Vilniaus kaip draugiško miesto šiuolaikiniam menui įvaizdį? Galiausiai ar Vilnius menininkams yra palankus miestas?

Tekste pateikiami svarbiausi diskusijos metu kilę pastebėjimai, siūlymai, klausimai. Kviečiame skaityti ir jungtis jau į virtualią diskusiją.

Vytautas MICHELKEVIČIUS: Šio vakaro paroda-diskusija kelia daugiau retorinių klausimų negu atsakymų, o klausimas – kodėl Vilniuje nėra menininkų dirbtuvių, – adresuojamas ne tik savivaldybei ar Europos Sąjungai, bet pirmiausia patiems menininkams ir kuratoriams.

Prieš penkerius metus teko lankytis rezidencijoje Berne, Šveicarijoje, kur menininkams skirta didžiulė buvusi gimnazija, esanti pačiame miesto centre. Iš viso joje – penkiasdešimt menininkų studijų, iš sporto salės padaryta kavinė su koncertų sale ir taip toliau. Žodžiu, dabar ten – gyvas veiksmas, o pastatą valdo menininkų asociacija. Taigi mes, Tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjunga, nutarėme paklausti, kodėl Vilniuje negalėtų būti ko nors panašaus?

Dar padarysiu tokią mažą išnašą. Galima sakyti, kad tokių studijų nėra, bet, žinoma, viena kita atsiranda. Pavyzdžiui, vieno visiems žinomo politiko iniciatyva veikė „Fluxus ministerija“, bet ji greitai užsidarė, nors tuos kelerius metus menininkai ja naudojosi. Aguonų gatvėje taip pat yra nedidelis susibūrimas, bet, kitaip nei buvusi „Fluxus ministerija“, jis „veikia savyje“ ir dažniausiai neskirtas viešumai, nesirodo visuomenei – nevyksta viešų renginių, erdvė netampa traukos centru, yra tik kelių ar keliolikos menininkų susibūrimo taškas.

Taigi pirmas klausimas – kaip jums atrodo, kodėl Vilniuje, buvusioje Europos kultūros sostinėje, taip nutinka?

Artūras BLOTNYS: Pasižiūrėkim į Dresdeną. Kitame krante, priešais istorinį centrą, yra įsikūrę menininkai. Jie užėmę apleistą teritoriją, kurioje anksčiau niekas nevyko. Dabar ten verda toks įdomus gyvenimas, kad net atvažiuojančius miesto svečius veda į tą vietą. Traukia ir aktyvi industrija: gaminami gėrimai, tarp jų – net vietinis šampanas, yra virėjas, kuris vakare dirba geriausiame miesto bare, o dieną atvyksta aptarnauti menininkų. Visa tai vyksta jų pačių iniciatyva ir viskas taip pat priklauso nuo iniciatyvos. Ne paslaptis, kad Vilniuje, pavyzdžiui, Bernardinų gatvėje ir kitur, tam tikri menininkai turi buvusius butus – didžiausias dirbtuves. Kitas pavyzdys: Andrius Ciplijauskas – jaunas, iniciatyvus žmogus. Atėjo, sako: „Aš noriu statyti jūrinius konteinerius, ten organizuosiu jauniems menininkams užsiėmimus ir taip toliau.“ Ir miestas pradėjo ieškoti, kaip jam padėti. Žemės, kurioje tai būtų galima realizuoti, neturėjom, nes ją per Žemės ūkio ministeriją ir Nacionalinę žemės tarnybą valdo valstybė, tad radom tokią išeitį – pasiūlėm statyti juos senos gatvės vietoje, ant asfalto, Pilaitėje. Jis ten juos pasistatė ir sėkmingai iki šiol dirba.

V. M.: „Beepart“?

A. B.: Taip, „Beepart“. Dabar juo susidomėjo Nacionalinė žemės tarnyba, raudonąsias linijas pradėjo naikinti… Taigi egzistuoja meno inkubatoriai, architektai kuriasi prie Architektų sąjungos, mokslininkai, verslininkai dirba mokslo slėniuose – yra pavyzdžių Visoriuose, Saulėteky, studentų miestely. Tad yra visokių tokių būdų, bet vieno recepto – ne.

Pusiau egzistuojančiose gamyklose taip pat kas nors galėtų įsikurti, tačiau laikinai. Esame keletą dirbtuvių, konkursų organizavę buvusioje „Skytex“ gamykloje paupy, Sporto rūmuose. Taigi reikia tartis. Šiam pasauly niekas tavim nepasirūpins: turi ateiti, užpildyti popierius ir bent pradėti kalbėtis – kai bendrauji, atsiranda ir kalba. Ir net pas mus, Miesto plėtros departamente, yra tokių entuziastingų žmonių, kurie tiesiog pradeda ieškoti padėties be išeities.

V. M.: Iš tikrųjų po to, kai pora metų buvome įsikūrę „Fluxus ministerijoje“, dar dvejus metus rengėme ir nešėme visus tuos raštus, bet tikriausiai neradome tinkamų kelių.

Audronis IMBRASAS: Nors esu Vilniaus tarybos narys, save laikau ir kultūrininku, todėl iškart sureaguosiu į diskusijos pavadinimą – jis provokatyvus ir nėra teisingas. Juo jūs tarsi kalbate apie visus menus, nors galvoje turima tik dailės sfera. Tai neįvardijama ir galiu pasakyti, kad darbas Vilniaus miesto taryboje ir susitikimai su kolegomis iš kultūros sektoriaus patvirtino, ką aš jau anksčiau žinojau būdamas tik kultūrininkas, o dabar teoriškai ir šiek tiek politikas: kiekvienas ateina kalbėti už save. Todėl netiesa, kad nėra dirbtuvių, nes menininkams priklauso krūva pastatų Lietuvoje, pavyzdžiui, Menų spaustuvė, Užupio inkubatorius, Kino inkubatorius, „Kablys“ ir taip toliau. Prieš keliolika metų su kitais esu ėjęs pas tuo metu buvusią kultūros ministrę Romą Žakaitienę klausti, kodėl valstybės parama skiriama tik dailei, muzikai ir literatūrai, tačiau buvo atsakyta, kad scenos menams jos nereikia. Taigi kur yra jūsų vyresnieji kolegos, kodėl jūs su jais nesišnekate? Juk jūsų sektoriui yra specialus įstatymas. Kitas dalykas, kai Lietuvoje atsirado terminas tarpdisciplininis menas, tai, pavyzdžiui, Kultūros rėmimo fonde buvo išstumti tikrieji tarpdisciplininiai ar tiksliau – tarpsritiniai dalykai, nes dailės ekspertai sakydavo: „Tai mums nepriklauso, todėl negalime finansuoti.“ Jie išstumdavo projektus, kurie atsidurdavo tarp teatro, kino ir šokio ar dailės ir kino… jei tai nebūdavo vizualieji menai. Tai yra viena iš priežasčių, kodėl scenos menai Lietuvoje yra tokie žanriniai. Su tuo susiduriu visą laiką: paklodė tempiama į save ir tuomet kiti neegzistuoja. Kita tendencija, kurią pastebiu, – iš valstybės gaunamą erdvę kūrybai norima privatizuoti, perleisti vaikams ir panašiai. Jeigu kas parengtų dvidešimties-trisdešimties metų statistiką apie pastatus, skirtus menams, pamatytų, ar jais dabar naudojasi menininkai, ar jie dabar Nekilnojamo turto skelbimuose yra pardavinėjami kaip butai arba kaip biurai. Kiek susidūriau su miesto ar valstybės politika, tai įprastai kažkokiam būreliui žmonių nekuriama erdvių. Taip yra tik Lietuvoje ir kitose postarybinėse šalyse – tokie mes esame.

Tik patvirtinsiu kolegos žodžius: jeigu namuose turite veidrodį, pažiūrėkite į jį – tai bus atsakymas, kas kaltas, kad jūs kažko neturite. Tik jūs patys, nes jokia valdžia, jokie politikai, jokie savivaldybių darbuotojai už jus visko nepadarys – tik jūs patys rasite būdus. „Fluxus ministerija“ buvo vieno politiko „piarinis“ projektas prieš rinkimus, kad jo nepamirštų liaudis. Taigi tame projekte jūs dalyvavote kaip aktoriai. Keliai randami, bet, be abejo, reikia sąmoningumo ir gebėti organizuotis.

Tartis dėl Menų spaustuvės mes su kolega atėjome 1999 m., po ekonominės Rusijos krizės, ir tąkart Kultūros ministerijai atnešėme sąrašą valstybei arba savivaldybei priklausančių, bet nenaudojamų pastatų arba teritorijų. Žinoma, buvo svarbios ir palankios aplinkybės: tuo metu viceministre buvo Lina Mačiulionytė, tada pirmąją kadenciją pradėjo naujasis, labai entuziastingas jaunas meras Artūras Zuokas. Tačiau mes, visiškai taip kaip jūs – iš apačios, – pradėjom tą dalyką daryti. Viskas įmanoma.

Dar žinau pavyzdžių Rytų Europoje, kai remti dailininkus įtikinamas privatus asmuo. Taip pat fantastiškas atvejis nutiko Poznanėje, kai milijonieriaus žmona nusipirko seną aludę, prie kurios labai skoningai pristatė prekybos centrą, ir ten dabar įrengtas puikus šiuolaikinio meno centras. Pamėginkite įsivaizduoti „Akropolio“ arba „Iki“ savininkus, kurie viename iš Senamiesčio pastatų dalį savo prekybos centro skiria visiškai nekomerciniams dalykams – Lietuvoj tokių atvejų nėra.

Gintaras KUGINYS: Manau, kad reikia aiškiai suformuluoti, ko norime, ir, einant prašyti pagalbos iš miesto valdžios, svarbu akcentuoti, kad tas darinys bus atviras miestui.

Kęstutis LUPEIKIS: Man atrodo, kad klausimas iš principo keliamas neteisingai, nes, jei man reikia dirbtuvės, ją įsigyju. Tai yra labai asmeninis ir savanaudiškas klausimas. Norėčiau, jog akcentuotume, kad Tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjunga yra kūrybinė ir, ko gero, vienintelė sąjunga Lietuvoje, kuri neturi savo būstinės. Dirbtuvės, studijos ar rezidencijos – papildomas dalykas. Formuluodami užduotį studentams minėjome, kad svarbiausia yra ne studijos, bet parodinė veikla, konferencijos ir taip toliau. Ši kūrybinė sąjunga aktyviau nei kuri kita organizuoja parodas, dirbtuves, diskusijas, įvairius forumus, kuriems reikia daugiau erdvės. O jei imsime kalbėti, kad mums reikia dirbtuvių, tai kas nors gali sakyti: „Man reikia kosminio laivo.“ Visiems kažko reikia.

A. I: Sąjungai nereikalinga būstinė. Po sovietinių laikų liko daug nereformuotų sąjungų. Pavyzdžiui, Dailininkų sąjunga nepatenkinta, kad Šiuolaikinio meno centro pastatas iš jos atimtas. Tačiau, jei visa kita ji „įveiklintų“ taip, kaip turi būti, tai nereikėtų ir ŠMC. Todėl man kūrybinės sąjungos Lietuvoje kelia alergiją, nes jos keistai veikia. Pavyzdžiui, tikrai neatstovauja jums, nors jų nariai eina kalbėti su valdžia už visą sektorių. Ignoruodami kitas šakas dažniausiai šneka rašytojai, dailininkai ir kompozitoriai, o ir įstatymai priiminėjami taip, kaip paranku šitoms grupėms. Tai – mūsų, kaip kultūros sektoriaus, nesusikalbėjimas.

A. B.: Turiu dvi idėjas. Šalia Architektų sąjungos yra nugriautas Raduškevičių rūmų fligelis. Architektų sąjunga jau pavargusi nuo tų statybų. Toje vietoje galėtų kažkas atsirasti. Dar prie ŠMC iš Rūdininkų aikštės pusės buvo trijų ar keturių pastatų užstatymas – reikia imtis iniciatyvos.

Galiu papasakoti istoriją, kai Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje per užsiėmimą Noreikai ant galvos nukrito tinko gabalas. Tada rektorius paprašė skirti žemės. Mes kreipėmės į Krašto apsaugos ministeriją, Turto banką, Švietimo ministeriją ir galiausiai Vytauto Didžiojo muziejaus pastatai buvo atiduoti akademijai, kuri irgi finansavimo neturi ir jai jo niekas neduoda.

A. I.: Aš turbūt kelias valandas galėčiau vardyti pasaulinius pavyzdžius, bet papasakosiu tik vieną. Prieš dešimt-dvylika metų su grupe pasaulio šokio vadybininkų – nuo Rusijos iki Olandijos – buvome amerikiečių finansuojami Kenijoje. Ten garažuose vyko tas pats, kas vyksta Menų spaustuvėje, ir net išoriškai atrodė labai panašiai. Kai kalbėjausi su projekto lydere, elito genties atstove, klausiau, kada ir kaip jie pradėjo veikti, paaiškėjo, kad jų įkūrimas sutampa beveik mėnesių tikslumu. Žinoma, galima sakyti, kad tai tik sutapimas. Bet ieškodami bendrumų toliau, atradome atsakymą – panašiu metu vyko pirmieji tikri demokratiniai rinkimai Kenijoje ir Lietuvoje. Po jų buvo subrandinta idėja suteikti buvusiam industriniam, visai kitos paskirties daiktui naujų laikų, laisvos dvasios turinį. Štai jums ir sutapimas, siejantis šalis skirtingose vietose.

V. M.: Noriu sureaguoti į Audroniaus pirmąją pastabą-provokaciją. Formuluodamas temą ir visus sukviesdamas, nenorėjau kalbėti apie tai, kad „mes norime ir mums reikia“. Man įdomu, kodėl niekas iki šiol iš šiuolaikinio meno menininkų to nepadarė – nei menininkai, nei asociacijos. Dailininkų sąjungos paveldas ir savos problemos „sukasi“ visiškai ne šiuolaikiniam lauke.

A. I.: Jūs neminit Užupio inkubatorius, bet sakyčiau, kad tai yra vieta.

V. M.: Šiuolaikinio meno ten nedaug – ten yra tekstilė, taikomieji menai, dizainas.

A. I.: Dar viena institucija, turinti fantastiškai daug turto visoje Lietuvoje – tai Nacionalinis dailės muziejus.

Tomas GRUNSKIS: Aš lygiai taip pat labai rezervuotai žiūriu į bet kokią sąjungą, ypač Architektų. Ją reiktų išsklaidyti, nes tai sovietmečio reliktas. Sąjungos dažniausiai vienija ne bendraminčius, o bendrų interesų turinčius žmones. Ir jų būna daugiausiai trisdešimt. Visa kita dalis – pasyvi. Jei veikia bendraminčiai, tik tada idėja gali realizuotis iki tokio rezultato kaip centras, dirbtuvės ar panašiai. Tačiau pirmiausia sąjunga turi būti socialus reiškinys ir sociali erdvė, neturinti jokių privatumo požymių. Įsivaizduokite: ji turi visas regalijas, bet dažniausiai stokoja turinio. Jūs turite ir turinį, todėl galite pasinaudoti visomis regalijomis ir, man atrodo, kad tai yra stiprioji jūsų pusė, kuri gali duoti rezultatų. Svarbiausia – tai iniciatyvinė, projektinė, o ne direktyvinė veikla.

A. I.: Bet jūs norit „įpaminklinti“ Tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjungą. Gal būkite pažangesni už visus kitus ir virtualioje erdvėje „įsipaminklinkit“? Aš nesakau, kad tai siekiamybė. Bet, pavyzdžiui, yra Velso nacionalinis teatras – prodiuserinė kompanija, gaunanti labai didelį valstybės finansavimą, kuri stato Velso spektaklius skirtingose regiono vietose, kviesdama skirtingus režisierius, aktorius. Ji yra visiškai mobili ir dirba tik tinklo principu.

V. M.: Sąjunga taip pat dabar puikiai veikia virtualiai. Kęstuti, gal galite pristatyti antrą dalį parodos-diskusijos dalį – studentų sukurtus modelius?

K. L.: Savo iniciatyva studentams jau keletą metų duodu panašią temą – suprojektuoti Tarpdisciplininių menų centrą. Kalbant apie programą, pirmiausia buvo galvojama apie plotus veiklai, šalia to – apie vietą sąjungos būstinei, nes turbūt ir Velso nacionalinis teatras biurą tikriausiai turi, tada – konferencijų sales, skaityklą, kavinukę. Na, ir aišku – dirbtuves-studijas, rezidencijas. Svarbu, kad nesusikirstų srautai. Projektai taikomi prie realių vietų. Skatinau sugalvoti ir įdomų verslo modelį, bet šioje srityje studentų vaizduotė nebuvo tokia išradinga. Tačiau buvo siekta pritraukti ir verslo struktūras.

Dar vienas bendras pamąstymas, susijęs su vieta: istoriniuose objektuose tokie nedideli segmentai kaip studijos gal ir galėtų būti, bet jie nepritaikyti parodinėms erdvėms ir negali būti pertvarkomi, jei yra saugomi. Netgi šitą namuką turbūt nelabai leistų pakeisti, nes jis, ko gero, yra prieškarinis.

A. I.: Taip, bet yra vietų, pavyzdžiui, Naujojoje Vilnioje. Tarkime, Helsinkyje yra tam pritaikytas labai didelis cechas, šimto metrų ilgio.

K. L.: Įsivaizduoju, kad kur nors Utenoje, Ukmergėje arba Maišiagaloje būtų nesunku rasti kokią fermą rasti, bet tokie parodiniai dalykai mano giliu įsitikinimu turėtų būti centre – juk paprastai, nors ir su išimtimis, kultūra būna centruose.

Tekstą parengė Karolina Rybačiauskaitė, fotografijų autorė Lina Albrikienė.