Apie grynuolius Vilniaus tapybos trienalėje „Nomadiški vaizdai“

2017-01-06

Atsidūriau prieštaringoje situacijoje: konceptualiose parodose ieškau meno rūšių grynumo, o, pavyzdžiui, vaizduojamosios dailės parodose – tradicinių dailės rūšių kvestionavimo. Sakau „atsidūriau“, lyg pati būčiau niekuo dėta, netikėtai įmesta kažkieno iš šalies, tačiau tiksliau būtų įvardyti, jog pati save pastačiau į tokią situaciją. Tiesa, ne be „viskas yra visaip ir disciplinos yra atgyvena“ šiuolaikiškumo tendencijų pagalbos. Taip nutiko ir XVI Vilniaus tapybos trienalės „Nomadiški vaizdai“ antroje dalyje – konkursinėje Lietuvos šiuolaikinės tapybos parodoje Kauno paveikslų galerijoje. Pirmoji dalis – kviestinė tarptautinė paroda – kaip žinia, eksponuota Taikomosios dailės muziejuje Vilniuje.

Atidarymo Vilniuje metu buvo akcentuota ir džiūgauta dėl puikios parodos architektūros, neįtikėtinos, neatpažįstamos erdvės transformacijos ir pan. Tai, be abejo, tiesiogiai siejasi su trienalės koncepcija – nuolat kintančia, klajokliška ir labirintiška tikrove. Jei jau taip, lygiai tiek pat labirintiška galima laikyti bet kokią didesnę meno / ne meno mugę, vykstančią „Litexpo“. Jei neturi strateginio erdvinio mąstymo, klaidžioji pirmyn ir atgal tarp galerijų ar leidyklų stendų ir vis pataikai, kur dar nebuvęs arba kur jau buvęs ir nebenori grįžti. Jei atvirai, nežinau, kas turėtų įvykti, kad Paveikslų galerijos salė 1 aukšte virstų padoria ekspozicine erdve. „Titanikas“ grindis jau pakeitė (o įvairių senųjų Vilniaus grindų mimezius pasikabino ant sienų), nemažai mažesnių galerijų drąsiai gręžia skyles sienose ir iš naujo jas dažo. Apmaudu, jei Paveikslų galerijoje tai susiję su mentaline, o ne tik ekonomine sausra.

Iš pirmo žvilgsnio gan chaotišką (chaosas ≠ nomadiškumas) Lietuvos šiuolaikinės tapybos ekspoziciją galima štrichiškai išskaidyti. Pirmoji jos dalis (su Kristina Ališauskaite, Kunigunda Dineikaite, netgi Dainiumi Trumpiu, Algiu Griškevičiumi ar Egle Ulčickaite, nors ji ir už sienos) man pasirodė sentimentali dėl akylumo socialinei aplinkai, vidujybei, praeities artefaktams, net jei vaizdas drobėje perdėm nuosaikus arba, kitu atveju, vos ne grėsmingai ekspresyvus. Kitas salės „gabalas“ (Miglė Kosinskaitė, Irma Leščinskaitė, Romas Balinskas, Indrė Ercmonaitė ir kt.) – tamsesnis (ne dėl kolorito), netgi, sakyčiau, turi meninio tyrimo bruožų, atrodo kaip motyvo studija. Kūrinių grupavimas labiau vykęs, jie gauna daugiau asmeninės erdvės nei prieš tai minėtieji ir nesiplaka vienas su kitu. Tolimiausia galerijos rūsio dalis ilgiausiai išlaikė dėmesį (papasakosiu, kodėl), tačiau bendro vardiklio joje esantiems darbams paieška būtų forsuota. Kas liko, atrodė kaip skylių kaišymas ir kartu sutalpinta kiekybiškai perteklinė medžiaga (o, šitas darbas čia visai žiūrisi!), tad didžiu ekspoziciniu gėriu pasigirti negali.

Teksto pradžioje užsiminiau apie tradicinių dailės rūšių kvestionavimo paieškas. Tai nereiškia, kad viskas verčiama aukštyn kojomis. Galvodama apie trienalę, norėjau, kad tapyba pamėgintų būti truputį kitokia, tiesiogine prasme išliptų iš rėmo – nebūtų tiesiog įprastas drobe aptrauktas stačiakampis porėmis dvimačiu formatu. Vilniuje monumentaliausiu to pavyzdžiu buvo kiekvieno parodos lankytojo dėmesį patraukusi iš pažiūros trapi Merikes Estnos „Žydroji lagūna“ ir keli kitų autorių darbai. Kaune tokie pavyzdžiai masteliu buvo kuklesni, tačiau būtent jie ir patenkino mano grynai asmeninį vidinį nerimastavimą.

Paveikslų galerijoje pirmas toks lipimas nuo sienos buvo Simono Kuliešiaus „Užslėptas“. Iš pradžių pasirodė, kad drobes tiesiog pamiršta užkabinti: viena stovi atremta į sieną, kita įstrižai šiek tiek lenda į erdvę, o viršuje it laiptuotoje zikurato konstrukcijoje kabo veidrodis, kuris, priėjus arčiau, atspindi ant priešingos sienos esančius kitų autorių darbus. Tik jie tokie maži, maži. Skirtingas disciplinas – tapybą ir skaitmenines technologijas – mėgino apjungti Leščinskaitė. Jos drobė „Interaktyvus realistinių miniatiūrų vaidmuo abstrakcijoje“ yra būtent tai, ką teigia pavadinimas. Interaktyvumą ar tam tikrą žaidybiškumą kuria Gerdos Antanaitytės išplėstinės realybės technologija. Tai reiškia, kad raudonai rudoje trijų dalių drobėje realistinių miniatiūrų inkliuzai (kai kurie jų – daugeliui atpažįstamų klasikos kūrinių motyvai) gali būti „nuskaitomi“ išmaniaisiais įrenginiais. Tiesa, papasakoti, kas seka po to, negaliu, nes apraše minimos planšetės aplink nebuvo matyti, salės darbuotojos – irgi, nebent šio grupinio projekto autorės įsivaizdavo, jog kiekvienas žiūrovas yra kompiuterių eros palikuonis. Būtent interaktyvumas, manau, yra antras žmones traukiantis dėmuo po mastelio Estros kūrinyje – juk galima užlipti ant kūrinio, net jei tai reiškia keletą žingsnių basomis balta stačiakampe plėve ant muziejaus grindų, kurią taip įnirtingai saugo muziejaus darbuotojos. Kitaip tariant, lankytojui iš anksto sukuriamas psichologinis barjeras, darbas vis tiek „įrėminamas“, o apdovanojama leidimu daryti tai, kas išvis neturėtų būti draudžiama.

Jei kas nors man duotų rinkti, kuriuos menininkus (nesinori siaurinti iki „tapytojus“) skelbti parodos laureatais, tai išrinkčiau Ercmonaitę už instaliatyvią tapybą, t. y. už kūrinį „TAPYBA 2003–2016, paveikslai, kuriuos gaila išmesti, bet ir gėda rodyti“. Tiesa, ji laureatės apdovanojimą ir taip gavo, tačiau dvi jos fantomines man, deja, nepažįstamų simbolių kupinas drobes pasirenku praeiti. Nemačiusiems – „TAPYBĄ 2003–2016“ sudaro 2 dalys: gal 50 cm. aukščio sulankstytų, ant stalelio viena ant kitos sudėtų drobių krūvelė ir panašios, truputį aukštesnės tokios krūvelės fotografija, kabanti virš tikrųjų drobių. Kone kosuthiškas konceptualizmas!

Kita vertus, gal viskas yra paprasčiau? Žmonėms – tiek kūrėjams, tiek žiūrovams – reikia sąvokų tikslumo ir ribų. Šiuolaikiškumo paradokse naujoviškų sprendinių „nusistovėjusiose“ disciplinose paieškos kartais gali būti traktuojamos kaip pasidavimas išorinėms, fiktyvioms tendencijoms. Viktoras Gerulaitis, jei atmintis neapgauna, „Noveletėse“ rašė apie nenatūralų nauja-sena oponavimą ir kėlė klausimą, kodėl senamadiškumas yra verčiamas kone įžeidimu. Parodoje, įvertinant santykį tarp standartinių drobių ir kitoniškų sprendimų (juos šiame tekste išvardinau ne visus), akivaizdu, jog „sena“ tapyba ir yra toji tapyba, kuria menininkai nori užsiimti (kartais pridėdami papildomų komponentų, bet negriaudami fundamento), o mano pačios dekonstrukcijos noras galbūt yra tik simptominis. Vis dėlto labiausiai tądien džiaugiausi, kai skubėdama į galeriją išvydau pagal originalias spalvas renovuotą Prano Gudavičiaus ir Aleksandros Iljinienės gyvenamąjį namą – senąjį Kauno modernizmo grynuolį, jau vaikystėje traukdavusį mano dėmesį…

 

Viršelio nuotrauka teksto autorės

Žymos:Aleksandra Iljinienė, Algis Griškevičius, Dainius Trumpys, Eglė Ulčickaitė, Gerda Antanaitytė, Goda Aksamitauskaitė, Indrė Ercmonaitė, Irma Leščinskaitė, Kauno modernizmas, konceptuali paroda, Kristina Ališauskaitė, Kunigunda Dineikaitė, Litexpo, Merike Estna, Miglė Kosinskaitė, Nomadiški vaizdai, Paveikslų galerija, Pranas Gudavičius, Romas Balinskas, Simonas Kuliešius, Taikomosios dailės muziejus, TAPYBA 2003–2016, Titanikas, tradicinės dailės rūšys, Užslėptas, Viktoras Gerulaitis, Vilniaus tapybos trienalė, Žydroji lagūna