Grėbliauskaitė Eglė
Menininkė tyrinėja socio-psichologinės represijos mechanizmus veikiančius šiuolaikinėje visuomenėje – neapčiuopiamą dviprasmybęfizinėje formoje, kaip nerimo ištakas. Menininkė renkasi šiuolaikines raiškos priemones, instaliaciją, skulptūrą, tapybą, intuityvias teorines ir fizines strategijas, atskleisti nerimo mechanizmus, kurti ir ardyti struktūras. Menininkės projektai pasižymi dėmesiu kultūrinei ir socialinei visuomenės plėtrai.
NEPAMIRŠIME NEBEPRISIMINTI – kasdienybės spektaklis P. Cvirkos skvere
Nuo 2021 lapkričio 11 d. 18 val. iki gruodžio 13 d. 18 val. vilniečiai ir miesto svečiai buvo kviečiami tapti interaktyvaus meno kūrinio dalimi – kasdienybės spektaklio veikėjais P. Cvirkos skvere, pavadinimu NEPAMIRŠIME NEBEPRISIMINTI.
“SOCIO-PSICHOLOGINIAI REPRESIJŲ MECHANIZMAI.
NEAPČIUOPIAMA MATERIJA FIZINE FORMA ĮTAMPAI PATIRTI”
Šviesos instaliacija, 2020 09 13, 20:30-21:30, Baltarusijos ir Rusijos ambasados Vilniuje, likus kelioms valandoms prieš Lukašenkos ir Putino susitikimą Maskvoje.
Menininkė, budinčio policijos ekipažo, buvo paprašyta “išjungti šviesas tuojau pat” praėjus 5 min. po įjungimo.
Menotyrininkas rašo:
Eglė Grėbliauskaitė meninę karjerą pradėjo kaip tapytoja. Jos paveikslų veikėjai neretai yra buities objektai, kybantys neapibrėžtose erdvėse. Ankstyvuosiuose jos kūriniuose užčiuopiamas nerimas ir įtampa būdingi visai menininkės kūrybai. Porėti, išskydę, išblukę jos paveikslų subjektai dažnai sugestijuoja defektyvumą, o kūrinius gaubia baugoka nežinomybės aura.
Grėbliauskaitės tapyboje šmėsčiojantys konceptualizmo šešėliai ir polinkis į dekonstrukciją suintensyvėja jos vėlesniuose kūriniuose. Kontekstualios, tampriai su laiku ir vieta susaistytos menininkės instaliacijos yra vertingi vietinio meno diskurso komentarai. Įdomu, kad kurdama kritiškus, kolektyvines etines ir estetines normas kvestionuojančius kūrinius autorė užsiima savita autokritika. Jos VDA studijų metais sukurti kūriniai „KOMBINATAS“ ir „C30-37-XC3-CI0,2-D16-S3. Naujos geros grindys Titanikui“ iš pirmo žvilgsnio universalūs, bet iš tiesų yra giliai asmeniški, kadangi autorė yra pati susiformavusi, dalyvavusi ir noriai ar nenoriai palaikiusi sistemas, kurias atakuoja jos kūriniai. Menininkė dažnai renkasi ready-made, tačiau fiziniai objektai jos praktikoje tėra įrankiai arba simboliai, kadangi tikroji autorės medžiaga yra laikas, vieta ir kontekstas. Grėbliauskaitės kūriniai yra vokalūs, jų žinutės nesunkiai iškoduojamos, o glūdinti įtampa ir žiūrovui keliamas poveikis stiprūs.
Paulius Andriuškevičius