Gudaitis Arūnas

Arūnas Gudaitis dirba su įvairiomis medijomis ‒ video, piešiniu, spausdinta medžiaga, performanso ir konceptualiojo meno srityje. Vienas menininkų, randančių balansą tarp formalizmo ir turinio. Galima sakyti, jog Gudaičio „balansas“ – tai tam tikros situacijos kūrimas. Situaciją reikėtų suprasti ne tik tiesiogine, bet ir platesne diskurso prasme. Situaciją gali sukurti tam tikrų (dažnai rastų) objektų konfigūracijos, neretai manipuliacijos tų objektų fiziniais „kūnais“ arba jų prasmės struktūromis. Kartais pati situacija gali tapti Gudaičio „tyrimo“ objektu.

Gudaitis iš toli filmuoja grupę jaunuolių, sustojusių ratu. Jaunuoliai stoviniuoja, trypčioja vietoje (matyt, ginasi nuo šalčio), tačiau nežinant tikrojo konteksto, priežasties, toks stovėjimas primena keistą ritualą. Gudaitis šį video įrašą papildo atitinkamu „paslaptingu“ komentaru ir banali situacija generuoja netikėtas prasmes.

„Iškirpta“, „izoliuota“ kaip tiriamasis objektas ar reiškinys, situacija kuria kitą situaciją ir transformuoja pirmines prasmes. Tam neretai pasitelkiama subtili ironija. Dažnai pakanka minimalių prasminių korekcijų ‒ sušukuoti kojų plaukus ar pan. ‒ kad apversti aukštyn kojomis prasmes. Svarbu ir tai, kad Gudaitis nesiekia radikalių prasminių perversmų, jis sąmoningai stengiasi „sujaukti“ prasminę, galbūt netgi suvokimo klišių, sistemą minimaliai, vos pastebimomis intervencijomis, komentarais, netikėtais sugretinimais. Prasmę gali pakeisti nežymios spalvinės Vilniaus fotografijų korekcijos – priartinant prie sovietmečio spaudos kokybės ir ypatybių. Taip „sukeičiami“ ar paradoksalizuojami laikmečiai.

Gali būti sugretinti du nesusiję objektai, reiškiniai, prasmės, kurias, vienok sieja akivaizdžiai nematomi saitai. Tai gali būti vaikų sovietiniame vaikų darželyje nuotrauka ir sovietmečio laikų oficiozinės programos „Vremia“ transliuotos orų prognozės garso įrašas ir pan. Šiuo atveju svarbūs tampa „rasti“ objektai, kokia nors filmuota ar fotografuota medžiaga.

Dažnai menininko manipuliacijos objektais yra pabrėžtinai nefunkcionalios ir/arba netgi iš pažiūros beprasmiškos. Tačiau iš pažiūros beprasmiškas veiksmas konfigūruoja situaciją, kontekstą, kuris tampa buvusiojo (meta)komentaru ‒ Gudaitis nuskuta gipsiniam Sokratui barzdą arba atlieka irgi gipsinės Lenino galvos išilginį pjūvį. Veiksmo nefunkcionalumas, barzdos skutimas ar pjūvis preparuoja ir atitinkamus diskursus, socio-kultūrinius kontekstus.

Kęstutis Šapoka