Kirvelytė Aistė
Plastmasinė poezija, 2012
Diagnozė, apie 2010, drobė, aliejus
Moters istorija, apie 2009, drobė, aliejus
Pagal VDA statutą, apie 2008, DVD video
Tuo laikotarpiu galvojau – ko mes ten mokėmės, ir atsidariau VDA statutą (dabar tikriausiai pasikeitęs), padariau kelis komentarus – filmukus tam keistam biurokratiniam tekstui.
Žvaigždėtas dangus, apie 2007, DVD video
Mano gimtinė, apie 2003, drobė, aliejus
Menotyrininkas apie…
Aistė Kirvelytė, kaip ir Eglė Ridikaitė, priklauso nuosaikiųjų tapybos reformatorių kartai, debiutavusiai XX a. 10-jo antroje pusėje. Kirvelytė, skirtingai nei Ridikaitė, reformavo mūsų tapybą iš pozicijų, artimų neoekspresionizmui. Kaip ir Ridikaitė, Kirvelytė „užkrėtė“ tapybą didžiuliais formatais, o tokie reklaminių tentų formatai savaime paradoksalizavo Lietuvos (neo)ekspresionistinės tapybos klišes. Antra, menininkė įvedė netikėtų (ekspresionistinei tapybai) teminių leitmotyvų (ypač eksploatuojant ironiją), kartais artimų ir pop menui.
Tačiau viena esminių menininkės „inovacijų“ ‒ (didelių formatų) drobių ciklai, konstruojami komikso (perskaitymo) arba netgi kinematografiniu principu. Dažnai Kirvelytės tapyba gali būti perskaityta tik tam tikro ciklo kontekste, o šio ciklo pasakojama „istorija“ arba koncepcija platesne prasme, atsiskleidžia artimame kino ar video montažui lygmenyje. Ne veltui, vienas pirmųjų Kirvelytės tapybos ciklų buvo skirtas būtent „kinui“ ar „fortografijai“. Tam tikras potėpių tirštyje ryškėjantis personažas žiūri priešais šviesą į kadrus foro ar kino juostelėje. Tuo pačiu, patį „žiūrinčiojo į juostelę“ tapybos darbų ciklą simboliškai galima traktuoti kaip foto ar kino kadrus.
Tai svarbus Kirvelytės tapybos aspektas, kadangi menininkė, iš pažiūros drastiškai nekeisdama (neo)ekspresionistinės tapymo manieros, iš esmės pakeitė tapybos (per)skaitymo principus, susiedama juos su tarpdisciplininio meno esme. Kirvelytės tapybinių taktikų „gudrybė“ ta, kad jos tapybą (ciklus) galima skaityti „tradiciniu“ būdu, tačiau galima traktuoti ir kaip tam tikrą kadraciją, animacijos (principais veikiančią) rūšį.
Kirvelytė taip pat kuria ir (video) animaciją paradoksaliai kalbėdama apie tapybą ir tapybinę problematiką. Tokiu būdu jos kūrybos principas remiasi „reversu“ ‒ didelių formatų tapybos ciklai dažnai remiasi į foto, kino ar masinių komunikacijos priemonių (medijų) problematiką, o video ir animacija tarsi nukreipta į tapybai artimos formalios kalbos (de)konstrukciją.
Kirvelytės kūryboje dažnai pasitelkiama populiarių žurnalų, masinės komunikacijos medijų, kino, grafinės reklamos įvaizdinimo, (socio-ideologinio) naratyvo kūrimo, montavimo taktikos, išryškinant jų dirbtinumą, ironizuojant ir parodijuojant.
Kęstutis Šapoka
Kūrybos raktiniai žodžiai
man sunku pasirinkti raktinius žodžius, nes pasirinkus vieną, iškart kyla pasipriešinimo jausmas. Tiesą sakant man tapyba išlieka aktuali, tik jokiu būdu ne vien. Bet tai apie priemones, kurios yra prisijaukintos. O temos pastoviai kinta, kaip ir gyvenant. Kai vieną kūrinį padarai, pamatai daug nesamonių ir vėliau darai priešingai, taip viskas kinta.
Menininkai, kuriais žaviuosi
Kęstutis Šapoka, Eglė Ridikaitė, Jurga Barilaitė, Dainius Liškevičius, Darius Bastys, Rokas Dovydėnas, Konstantinas Gaitanži, Donatas Jankauskas, Karolis Jankus, Džiugas Katinas, Jonas Zagorskas.