Makarevičius Gintaras
Menotyrininkas apie…
Gintaras Makarevičius debiutavo XX a. 10-deš. pirmoje pusėje kaip instaliatyvių objektų menininkas. Keletą metų dirbo ir eksponavo kūrinius kartu su Egle Rakauskaite. Makarevičiaus ankstyvojoje kūryboje svarbus vaidmuo tenka kūrinių formai. Forma – tikrasis turinys. Ko gero, tai bruožas, perimtas iš Lietuvos „tyliojo modernizmo“, ypač tapybos, ir transformuotas į naujus, netikėtus (10-jo deš. kontekste) estetinius pavidalus.
„Tyliojo modernizmo“ tapybos įtaka ne atsitiktinė, kadangi Makarevičiaus mokėsi Vilniaus dailės akademijos tapybos katedroje. Ir nors jau studijų pabaigoje pasuko į objektinį, instaliatyvų meną, išsaugojo tam tikrą „tapybinį“ kodą, kaip „intuityviai“ ar „emociškai“ suvokiamą formalų naratyvą. Žiūrovas pirmiausiai reaguoja į formalių savybių visumą, pavyzdžiui, iš medžio išdrožtų, glotniai nušlifuotų „šukuosenų“ rinkinį arba formos prasme takią, nuolat besimainančią ugnį, atsispindinčią veidrodyje…
Tačiau tai nėra identiškas „tyliajam modernizmui“ formalizmas. Tam tikri emociniai kodai sutampa, tačiau Makarevičius (kaip ir daugelis 10-jo deš. pirmos pusės jaunų meninink(i)ų) juos naudoja modernistams beveik nebūdingame kasdienybės lygmenyje. Makarevičiaus objektinę kūrybą galima būtų pavadinti kasdienybės poetika beveik tikrąja žodžio prasme.
Kita vertus, Makarevičiaus kūrybą galima būtų įvardinti ir „stebėjimo“ sąvoka. Menininkas modeliuoja tam tikras situacijas ar įsiterpia iš šalies ir tiesiog stebi (fiksuoja) save ar kitus, veikiančius toje situacijoje.
Makarevičius pradėjo naudoti video kaip tam tikrų (simbolinių) veiksmų, situacijų modeliavimą ir jos eigos dokumentaciją. Menininkui svarbesnis subjektyvios psichologinės ar psichofiziologinės, kartais netgi meditatyvios, erdvės, tam tkrame taške pradedančios funkcionuoti pagal savo dėsnius, kūrimas ir fiksavimas. Kartais menininkas pats save „įstumia“ į tam tikrą situaciją, pavyzdžiui, aklinoje tamsoje bandant spardyti „kriaušę“. Situacijos jis negali visiškai kontroliuoti, tampa tarsi „bandomuoju triušiu“. O video kamera tampa „objektyvia“ ir „abejinga“ iki galo neprognozuojamos situacijos stebėtoja. menininkas prašo aplinkinių atlikti kokį nors veiksmą, kad ir papūsti į video kameros objektyvą, ir tokiu būdu situacijos tekstūra sukuria tam tikrą psichologinę ar psicho-socialinę, psicho-estetinę erdvę ir netgi prasmę, koncepciją.
Dar vienas Makarevičiaus kūrybos lygmuo – video dokumentalistika. Makarevičius koncentruojasi į kokios nors (sub)grupės – girtuoklių, duobkasių etc. – „kasdienybės“ fiksavimą, jos „tyrimą“. Vis dėlto, dažniausiai tai nebūna dokumentalistika su „moralu“, nes menininkas sąmoningai pašalina tiesmukų moralinių vertinimų galimybę ir/ar sutrauko griežtą ir aiškią pasakojimo logiką. Tokia dokumentalistika tampa poetiniu, asociatyviu naratyvu.
Šia prasme, svarbūs ir Makarevičiaus poetinės dokumentalistikos (ar „dokumentinio video meno“) kūriniai, kuriuose menininkas pasitelkia atminties kategoriją, gilinasi į (daugiausiai (post)sovietinius) socio-istorinius lygmenis, nevengdamas juos paradoksalizuoti. Vengiama įprastai tiesmuko „juoda-balta“ socio-ideologinio, moralinio vertinimo, bet nešališkai gilinamasi į subjektyvios ir visuomeninės atminties audinius. Dažnai tam prireikia netgi rekonstrukcijų, kai tam tikro praeityje nugrimzdusio konteksto istoriją prisimena ir (re)aktualizuoja to konteksto atstovas. Tokiu būdu istorija tarsi „perkuriama“ iš naujo.
Pastaruosius keletą metų Makarevičius dažniau bendradarbiauja su teatro atstovais, labiau reiškiasi kaip scengorafijoje.
Kęstutis Šapoka