Pukytė Paulina Eglė
Prie fontano, 2013, 1 min 30 s
Skaitmeninis video su garsu, kadrai iš 7-to deš. mėgėjiško filmo, muzika iš Antano Rekašiaus Autocollage No 2
Metamorfozė, 2012, animacija, 3 min
Animuoti piešiniai iš grožio patarimų knygos moterims
Satyras, 2009, video 2 min
Scilė, 2009, video su garsu, 22 min
Tai du trumpi video filmukai (judantys vaizdai), stebintys vyrą ir moterį.
Satyras, mitologijoje vyriškos seksualinės energijos simbolis, čia pasirodo kaip nuogas vyras, girtas miegantis ant pievelės. Išoriškai labai panašus į Satyro atvaizdą graikų vazoje, iš tiesų jis bejėgiškai guli gana moteriškoje pozoje.
Scilė, mitologijoje moteriškos giminės pabaisa, kelianti pavojų keliaujantiems pro šalį, čia ištisą dieną stovi palei atostogautojų taką apšiurusiuose vasaros kurorto užkulisiuose, tik vieną kitą įviliodama į savo požemį. Iš tiesų ji prižiūri viešą tualetą.
Atvirukų su gėlėmis kolekcija, 1973-2006, keli šimtai atvirukų
Trumpos istorijos, 2001-2005, 8 video filmai, 17 min: Raudonkepuraitė, Dėl ledų, Kalašnikovas, Šaudymas, Gėlė – tai nesėkmė, Mergaitė su kriaušėmis, Vyras su obuoliais, Dėdė Hansas
Neviltis, 2006, video, tęstinė kilpa
Kodėl viskas taip negerai išėjo?, 2006, video, 2 min 30 s
Kramtomosios gumos varžybos, 2001, 40 spalvotų atspaudų, 30 x 40 cm
Serija fotografijų, fiksuojančių kramtomosios gumos žymes Londono gatvėse. Kiekevieną fotografiją lydi vietos pavadinimas ir išspjautos kramtomosios gumos kiekio palyginimas su jos kiekiu kitose vietose.
Geismų troleibusas Nr.3, 1999
Troleibuso rankenos apsiūtos rausvais mezginiais. Specifinei vietai skirta instaliacija Vilniaus miesto troleibuse. Trukmė – 1 svaitė. Menininkės nuotraukos.
Paulina Eglė Pukytė – menininkė, rašytoja, kultūros komentatorė. Baigė Vilniaus Dailės Akademiją, Londono karališkajame meno koledže apsigynė magistro laipsnį. 2001-2003 ir 2006 m. dėstė Vilniaus Dailės akademijos Kauno dailės institute. Surengė daugiau nei 10 asmeninių parodų, svarbiausios – 2001 ir 2006 m ŠMC. Kuria daugiausia judančio vaizdo ir rastų artefaktų priemonėmis. Rašo savaitraščiui “7 meno dienos”, taip pat į kitus kultūrinius leidinius.
Menotyrininkė apie…
Paulinos Pukytės menas egzistuoja tarpinėje erdvėje – tarp kultūrų, tarp disciplinų, tarp teksto ir vaizdo, tarp viešumo ir privatumo. Pukytę traukia tai, kas stumiama į paraštes, kas “nemeniška”, nedidinga, banalu. Ji pakelia tai, kas buvo po kojom (ar po ranka) į akių lygmenį ir priverčia žiūrėti į dalykus, kuriuos (ne)sąmoningai ištriname iš regos lauko. O triname dažniausiai nemalonius, nepatogius, nesuprantamus, svetimus. Pukytė surenka išmestus, “represuotus” kasdienybės vaizdus ir parodo juos kitame kontekste. Buvimo tarp dviejų miestų ir daugelio kultūrų įtampas ir komizmą puikiai atskleidžia Pukytės trumposios prozos ir esė knygos “Jų papročiai” (Tyto alba, 2005), “Netikras zuikis” (Apostrofa, 2008) ir “Bedalis ir labdarys” (Apostrofa, 2013). Ir būdama Londone, ir Vilniuje, ir bet kuriame kitame mieste Pukytė išlieka kultūrinėje opozicijoje dominuojančiam diskursui.
Laima Kreivytė