Autorius: Gabrielė Radzevičiūtė

Įspūdžiai iš „Supermarket“ Stokholme: Nepriklausomų meno erdvių strategijos

2017-04-04

Kovo 23-26 d. Stokholme (Švedija) vyko nepriklausomų meno erdvių mugė „Supermarket“, kurioje dalyvavo 74 menininkų erdvės iš 45 skirtingų pasaulio miestų. Ji rengiama kaip tęsinys 2006 m. įvykusios mugės „Minimarket“, atsiradusios kaip reakcija į komercinio meno mugę „Market“. Vienas iš pagrindinių renginio tikslų – suvienyti įvairias nepriklausomas meno erdves ir menininkus iš viso pasaulio, kurie galėtų pristatyti ne tik savo meninius projektus ir iniciatyvas, bet ir užmegzti tarptautinį bendradarbiavimą su kitomis erdvėmis. Kaip ir kasmet, mugė „Supermarket“ kvietė ne tik pasižvalgyti po prisistatančių erdvių stendus, parodas, menininkų rengiamus performansus, bet ir į diskusijas, knygų pristatymus, susitikimus su meno erdvių atstovais ir kt. Šių metų mugės visumą jungė tema „Intymumas“, kurią viena pagrindinių renginio organizatorių ir katalogo teksto autorė Stokholme gyvenanti čekų kilmės menininkė ir kuratorė Alice Maselnikova siejo su pastaruoju metu pasikartojančiu klausimu: kaip menas šiandien gali išsaugoti intymumą, kai pasaulis veikia prieš jį?

Šiemet mugėje pirmą karą dalyvavo Lietuvos tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjunga ir projektų erdvė „Sodų 4“. Ji pristatė LTMKS narių Kęstučio Šapokos ir Benignos Kasparavičiūtės bendrą projektą „We just want to express ourselves“ („Mes tik norime išreikšti save“). Šiame renginyje Lietuvos atstovai prisistatė tik antrą kartą (ankščiau dalyvavo „Tema“ iš Klaipėdos). Nors pastaruoju metu atrodo, kad Lietuvoje tokių menininkų iniciatyvų daugėja, nepriklausomoms meno erdvėms nėra lengva išsilaikyti. Tokią situaciją lemia daugelis veiksnių: stinga finansavimo ir tai sukelia nepastovumą, taip pat įtaką daro ir tai, kad nepriklausomos meno erdvės plačiajai auditorijai kaip kultūrinis reiškinys Lietuvoje nėra iki galo suprantamas. Todėl dalyvauti tokio pobūdžio renginyje išlieka aktualu Lietuvos besikuriančiai nepriklausomų meno erdvių platformai, nes tai galimybė susipažinti su kitų nepriklausomų meno erdvių veikla, pamatyti, kaip jų tikslai, pagrindinės strategijos yra įgyvendinamos tarptautiniame kontekste, taip pat pasisemti žinių bei patirties ieškant naujų veikimo strategijų būdų grįžus. Reikėtų pripažinti, kad poreikį dalyvauti „Supermarket“ paskatino ir dažnai apimantis nuobodulys, kylantis iš Lietuvoje vykstančių komercinių ir elitinio pobūdžio meno renginių gausos, ir faktas, kad nepriklausomos menininkų iniciatyvos vis dar išlieka didžiųjų meno institucijų šešėlyje.

Vykę teminiai susitikimai su prisistatančiais mugės dalyviais buvo vienas iš „Supermarket“ didžiausių privalumų. Jų metu išryškėjo, kokia linkme šiandien juda nepriklausomos meno erdvės ir kokie svarbiausi jų tikslai. Labai didelė dalis erdvių šiais metais kalbėjo politinėmis-socialinėmis temomis, dalyvių susitikimų metu taip pat daug dėmesio buvo skiriama migracijos tematikai: koks nepriklausomų meno erdvių vaidmuo turėtų arba galėtų būti šiandien sprendžiant pasaulines problemas (viena iš aktualiausių problemų – pabėgėlių situacija Europoje). Jos aktualumą lėmė menininkai iš Sirijos, Egipto, Irano, Palestinos ir kt., kurie, dalyvaudami „Supermarket“, buvo atviresni dialogui apie nepriklausomų meno erdvių (iniciatyvų) vaidmenį siekiant išsaugoti demokratines idėjas, taip pat demaskuoti socialines-politines negeroves. Pristatyti Lietuvą tokiame kontekste buvo tikrai sudėtinga, kadangi į šias problemas vis dar žvelgiame per tam tikrą atstumą. Taip pat Lietuvoje atrodo dar ne taip ir seniai įsitvirtino edukacinių programų ir jų prieinamumo svarba muziejinėse institucijose, galerijose ir kitose meno erdvėse, o refleksija apie tai, kaip Lietuva įgyvendindama menines iniciatyvas prisideda prie pasaulinio lygio problemų sprendimo, atsižvelgiant į mūsų šalies kontekstą, pasirodė pernelyg tolima.

Mugėje „Supermarket“ dalyvių įvairovė atskleidė, kaip nepriklausomų meno erdvių veiklos strategijos ir tikslai yra veikiamos ekonominių, politinių, socialinių ir kultūrinių veiksnių. Šiuo aspektu labiausiai įsiminė nepriklausoma meno erdvė „AllArtNow“, įsikūrusi Damaske, Sirijoje. Jos veikla šiandien vienija du tikslus: suteikti galimybę šiuolaikiniams sirų kilmės menininkams įgyvendinti savo kūrybines iniciatyvas, taip pat skatinti tarptautinį bendradarbiavimą su kitomis šalimis ir kartu meno erdvę įgalinti kaip tylų kovos simbolį už Sirijos laisvę. Nuo 2012 m. menininkai ir kuratoriai sirų pabėgėlių šeimoms leidžia šią erdvę naudoti kaip laikinąjį prieglobstį. Žinant faktą, jog sirų nacionalinis palikimas šiandien yra ties išnykimo riba dėl džihadistų vykdomo naikinimo politikos (jau 2011 m. sunaikinti beveik visi į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą įtraukti istoriniai statiniai), šiandien Sirijoje nepriklausomos menininkų kuruojamos iniciatyvos yra labai politiškai ir socialiai aktyvios. Didžioji dalis jų įgyvendinamų iniciatyvų siejasi su sirų tautos ir kultūros identiteto praradimo problema, todėl viena iš „AllArtNow“ veiklos strategijų yra jį išsaugoti.

Daugelis erdvių iš Skandinavijos pagrindines strategijas nukreipia į vietos bendruomenes. Per jas įgyvendinant įvairias interakcijas ir meno projektus, siekiama skatinti tarpusavio bendradarbiavimą. Taip pat išsiskyrė 6 suomių menininkų „Artist Collective Kunst“ kuruojama meno erdvė „Gallery Lapinlahti“, veikianti Helsinkyje (Suomija). Ji įsikūrusi buvusioje psichiatrinėje ligoninėje drauge su kitomis sveiką gyvenseną skatinančiomis organizacijomis. Nors vienas pagrindinių tikslų yra rengti įvairias šiuolaikinio meno parodas, erdvės strategiją lemia ir siekis palaikyti vietos kontekstą – integruoti vietos bendruomenę, taip pat išlaikyti beveik nepakitusią buvusios psichiatrinės ligoninės erdvę. Tokį bendradarbiavimą su bendruomene ir socialinės rizikos žmonėmis menininkai palaiko nuolatos įtraukdami visame pastatų komplekse įsikūrusias organizacijas, kurios užsiima meditacija, meno terapija, veda sveikos gyvensenos paskaitas ir pan.

Reikėtų nepamišti, kad nepriklausomų meno erdvių veiklą ir sąlygas šiandien stipriai veikia ribotos finansinės galimybės. Kadangi tokios erdvės dažniausiai neužsiima komercine veikla, jų pagrindiniais finansavimo šaltiniais tampa valstybė arba privatūs rėmėjai. Mugėje teko išgirsti įvairiausių būdų, kaip jos bando pritraukti naujas finansavimo galimybes arba tiesiog išsilaikyti. Minėta suomių erdvė „Galleria Lapinlahti“ viena iš nuolatinių finansavimo galimybių mato bendradarbiavimą su kitais viešais sektoriais, kurie palaiko socialines partnerystes, naudingas miestui ir bendruomenei. Tokį bendradarbiavimą skatinančios meno erdvės dažniausiai sulaukia ilgalaikio valstybės finansavimo (bent 2-3 metams į priekį), nes išlaiko veiklos aktualumą vietos bendruomenėje.

Pusiau nepriklausomos, pusiau komercinės meno erdvės pavyzdį mugėje pirmą kartą prisistatė „Galleria Metropolitana“ iš Santjago (Čilė). Sutuoktinių Anos Maríos Saavedra ir Luiso Alarcóno iniciatyva 1998 m. įkurta erdvė nuosavo namo sode yra pelno nesiekianti iniciatyva. Man ši erdvė, kuruojama menininkų, pasirodė įdomi vien dėl savo trapios ribos tarp nepriklausomumo ir komercijos. Meno erdvės įkūrėjai laikosi pozicijos neprašyti ir neimti jokios valstybinės paramos, nes Čilės kultūros politika jų netenkina (dauguma valstybės remiamų meno erdvių yra ganėtinai įpareigotos atitikti keliamus lūkesčius, o tai dažnai varžo eksperimentinius menininkų sumanymus). Tačiau didžiąją veiklos dalį remia privatūs kolekcionieriai arba rėmėjai iš Olandijos ir kt. Tokias finansavimo galimybes „Galleria Metropolitana“ yra užsitikrinusi dėl to, kad dažnai įgyvendina įvairius meno projektus su vienais žymiausių Pietų Amerikos šiuolaikinio meno atstovais (Narda Alvarado, José Ballivián, José Castrellón ir kt).

Renginio metu buvo įdomu išgirsti, kaip veikia jokių finansavimo šaltinių neturinčios meno erdvės. Susidomėjimo sulaukė menininkų rezidencija ir nepriklausoma meno erdvė „Studio 147“, kuri jau porą metų veikia Keiptaune (Pietų Afrikos Respublika). Dėl sudėtingos ekonominės situacijos Pietų Afrikos Respublikoje, ji negauna jokio valstybės ar kitų šaltinių finansavimo. „Studio 147“ yra vieno iš įkūrėjų Ndikhumbule Ngqinambi gyvenamasis namas, kurį jis pertvarkė į meno rezidenciją ir į projektų erdvę. Be to, veikia priklausomai nuo menininkų iniciatyvos: menininkai patys pasirūpina visomis instaliavimo priemonėmis, sklaida ir kitais dalykais.

Tai yra tik keli pavyzdžiai, kurie galėtų iliustruoti nepriklausomų meno erdvių veikimo būdus ir problemas, su kuriomis jos susiduria šiandien. Sąvoka „nepriklausoma meno erdvė“ atsižvelgiant į geopolitinę situaciją, nūdienos aktualijas, kultūros globalizacijos problemas, taip pat į menininkų ambicijas atsiskleidė labai skirtingai. Apsilankius „Supermarket“ išskirti bendresnes tendencijas yra gana sudėtinga, nes visgi renginio formatas – šiuolaikinio nepriklausomo meno procesų įvairovę skatinantis įvykis – siekia nevaržomai įtvirtinti nepriklausomų meno erdvių idėjas.

Galbūt ir Lietuvai jau būtų pats metas pasidaryti savo nepriklausomą „MiniArtVilnius“?

Projektų erdvė „Sodų 4“ Stokholmo nepriklausomų meno erdvių mugėje „Supermarket“

Žymos:, , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , ,