Augustina Lavickaitė ir Ieva Kotryna Ski rezidenciją baigia paroda Putignano miesto erdvėse

2026-10-29

Visą spalio mėnesį vykusią Flusso rezidenciją LTMKS narės Augustina Lavickaitė ir Ieva Kotryna Ski baigia kartu pristatoma paroda pavadinimu „Kas lieka kišenėse / Matomumo sąlygos“ Putignano miesto erdvėse Apulijos regione Italijoje 2026 m. spalio 24–31 d. Parodą kuruoja Denisas Kolomyckis.

Kiekviena vieta egzistuoja ne tik kaip fizinė erdvė, bet ir kaip vaizdų, pasakojimų bei interpretacijų žvaigždynas. Jos istoriją formuoja tiek tai, kas joje įvyko, tiek tai, kas buvo pastebėta, užfiksuota, išsaugota ar pripažinta vertu atminties. Apulija tai parodo ypač aiškiai. Šiuolaikinis miesto gyvenimas čia tiesiogiai remiasi tūkstančius metų siekiančiais archeologiniais sluoksniais, o žemė po miestu kupina istorijų tiek pat, kiek jo gatvės. Karstiniai kraštovaizdžiai, požeminės ertmės ir neolito gyvenvietės priklauso ne tik regiono geologijai, bet ir jo atminčiai, mitams bei kasdienei vaizduotei.

Menininkės Augustina Lavickaitė ir Ieva Kotryna Ski beveik mėnesį rezidavo Putignano mieste (rezidenciją kartu su Lietuvos tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjunga rengė „Flusso Project“, ją finansavo Lietuvos kultūros taryba). Nors praktikos skiriasi metodais ir medžiagomis, tačiau menininkės pasirinko miestą traktuoti ne tik kaip parodos vietą, bet ir kaip tyrimo lauką. Augustina dirba per archyvus, institucinius pasakojimus ir vaizdo politiką, tuo tarpu Ieva Kotryna per geologinį laiką, šeimos istoriją ir paprastų daiktų spekuliatyvų pomirtinį gyvenimą. Jas jungia dėmesys pėdsakams, tam, kas išsaugoma, prarandama, paslepiama ar atskleidžiama, ir sąlygoms, lemiančioms, kurį iš šių dalykų apskritai galime išvysti.

Pagrindinis kuratorinis projekto sprendimas buvo palikti galeriją. Darbai išdėstyti vietiniams pažįstamose Putignano istorinio centro vietose: viešoje skelbimų lentoje, vietiniame bare „Holiday“, komercinėje erdvėje ir „Bar Italia“, vienoje geriausiai žinomų ir mylimiausių miesto susitikimų vietų. Galerija patvirtina rodomų darbų vertę dar mums į juos nespėjus pažvelgti. Mažo Italijos miestelio gatvės, barai ir skelbimų lentos tokio patvirtinimo nesuteikia. Čia darbai turi dalytis erdve su skelbimais, pokalbiais ir kasdiene rutina, ir kai kurie liks nepastebėti. Ši rizika yra pasiūlymo dalis. Ji parodo rėmą, kuris paprastai lieka nematomas, kaip lūkesčių visumą, sakančią mums, kad objektas yra menas. „Bar Italia“ pasirinkimas parodos atidarymo vieta paklūsta tai pačiai logikai. Kartų kartoms tai buvo daugiau nei kavinė ir ledainė. Garsėjusi ledais, kavos granita ir svetinga atmosfera, ji buvo vieta, kur užsimegzdavo draugystės, vykdavo pokalbiai, o maži kasdieniai ritualai tapdavo miesto kolektyvinės atminties dalimi. Šiuo metu įstaiga uždaryta. Atidarymui ji laikinai atvėrė duris, likus nedaug laiko iki numatomo visiško atsidarymo. Trumpam šią erdvę užima šiuolaikinis menas, tad paroda tampa žvilgsniu į baro ateitį, kartu išlaikant prisiminimus, kurie formavo jo praeitį. Kavinė taip pat yra vieta, kur kaupiasi kasdienybės pėdsakai, panašiai kaip daiktai ir fragmentai kaupiasi kišenėje, ir tai tiesiogiai sieja šią erdvę su Ievos Kotrynos Ski kūryba.

Kotrynos instaliacija prasideda nuo kišenės, mažos, vos pastebimos kasdienybės ertmės, kurioje monetos, kvitai ir rašteliai gali užsibūti ilgiau, nei buvo numatyta, kol galiausiai pamirštami. Per skalbimą pervažiavęs popieriaus lapelis praranda rašmenis ir formą, bet nedingsta. Jis tampa neatpažįstama materija, savotišku kasdienybės archeologiniu radiniu, įvykio, kurio aplinkybes galima tik rekonstruoti, liudijimu. Jos praktikoje tokios medžiagų transformacijos atveria galimybę mąstyti apie žmogaus, jo aplinkos ir laiko santykius, apie ribas tarp gamtos ir kultūros, dokumentikos ir fikcijos. Rezidencijos metu ji kišenės metaforą perkėlė į Apulijos karstinius kraštovaizdžius, kur ji tampa karstinės įgriuvos atitikmeniu, dar viena erdve, kurioje kažkas gali dingti, likti paslėpta, kauptis ar staiga iškilti į paviršių. Tokių ertmių yra žemėje, gatvių įtrūkimuose, pastatų kampuose ir žmogaus atmintyje, ir kiekviena iš jų yra laikina mūsų egzistencijos materialių ir nematerialių pėdsakų saugykla.

Jos medžiagą sudaro šeimos archyvo nuotraukos, išsaugojusios senelio geologo Vytauto Narbuto tyrinėjimų pėdsakus, ir rezidencijos metu telefonu darytos nuotraukos. Senieji dokumentai saugo ankstesnį kraštovaizdžio skaitymo aktą, kurį menininkė tęsia, ir sujungia Lietuvos karstą su pietų Italijos karstu. Naujieji vaizdai dėl žemos skiriamosios gebos ir atsitiktinių kompozicijų atsisako objektyvios dokumentikos pretenzijų ir tampa fragmentišku, subjektyviu stebėjimu. Instaliacijoje susitinka fotografija, vaizdo darbas ir skulptūrinis darinys iš plastikinės dėžės, statybinių atliekų ir akmenų. Objektas primena kasinėjimų likučius, bet priklauso dabarčiai, o jo vertė kyla ne iš istorinio atstumo, o iš konteksto pasikeitimo. Tai, ką įprastai laikytume atliekomis, tampa galimu informacijos, atminties ar vaizduotės šaltiniu, o sumaišytos su akmenimis statybinės atliekos tampa sunkiai atskiriamos nuo jų. Menininkė siūlo alternatyvią archeologiją, kurioje šiandienos užmiršti daiktai tampa rytojaus istoriniais artefaktais. Per šiuos sluoksnius slenka Pantera, beveik mitinė figūra, klaidžiojanti miesto gatvėmis. Jos buvimas juntamas, o ne patvirtinamas. Ji nepriklauso nei dokumentinei tikrovei, nei gryniausiai fikcijai ir leidžia matyti miestą kaip persidengiančių istorijų, praradimų ir atradimų erdvę. Ji taip pat primena, kad mūsų santykį su aplinka formuoja ne tik įrodymai, bet ir intuicija bei mitas. Rezultatas yra atviras tyrimas, kuriame fragmentams nebūtina išlaikyti pirminės prasmės, kad jie mums kai ką pasakytų, nes naujas pasakojimas gali prasidėti būtent praradime, deformacijoje ar neįskaitomume.

Augustina Lavickaitė į tą pačią terpę žvelgia iš autoriteto ir įrodymų pusės. Kartais vienas vaizdas tampa istorinio pasakojimo pradžia, nors jo prasmė priklauso nuo aplinkybių, kuriomis jis buvo sukurtas, ir nuo tų, kurie jį vėliau interpretuoja. Kiekvienas bandymas ką nors parodyti kartu nusprendžia, kas liks už kadro. Ankstesniuose darbuose ji nagrinėjo, kaip mitologijos, politinės aplinkybės, infrastruktūra ir institucijų mechanizmai formuoja vietų tapatybę ir lemia, kurios istorijos įgyja vertę. Rezidencijos metu ji atsigręžė į Grotta Scaloria, svarbią neolito archeologinę vietovę netoli Manfredonijos. Jos atradimo istorija pasakojama persidengiančiais, kartais prieštaringais pasakojimais. Pagal vieną versiją, ji siejama su Antrojo pasaulinio karo metais darytomis Tavoliere lygumos aerofotonuotraukomis, kuriose išryškėjo apskritimų pėdsakai aplink iki tol netyrinėtas grioviais apjuostas neolito gyvenvietes, kurių gyventojai tikriausiai lankydavosi ir urve. Pokalbiai su archeologais pasakoja kitokią istoriją. Urvas buvo žinomas jau praėjusio amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje, kai „Acquedotto Pugliese“ vykdė infrastruktūros darbus, o vėliau jį iš naujo atrado vietos vaikai, kuriems urvo salės tapo žaidimų ir drąsos išbandymų vieta. Pasak šių pasakojimų, jie parsinešdavo neolito keramikos šukių, nežinodami jų archeologinės vertės. Urve likę apeiginiai indai buvo pavogti kapų plėšikų (tombaroli) iki 1975 metų, kaip fiksuoja šios vietovės archeologinė literatūra. Ar atradimas įvyksta tada, kai vieta pirmą kartą pastebima, kai ji dokumentuojama, ar kai jos reikšmę pripažįsta mokslo institucija? Kas sprendžia, kuris momentas laikomas jos oficialios istorijos pradžia?

Augustina Lavickaitė atsako santūriomis intervencijomis visame mieste. Viešoje skelbimų lentoje, kurioje paprastai kabinami laikini skelbimai ir kasdienė reklama, ji rodo pakeistą archyvinį Manfredonijos vaizdą. Vaizdas iškreiptas ir netekęs pirminio aiškumo, todėl nelengvai atpažįstamas ir atskleidžia tarpą tarp dokumentavimo ir žinojimo. Skelbimų lenta tampa laikina istorinio vaizdo saugykla, ir net čia jo reikšmė nėra užtikrinta. Pro šalį einantis žmogus gali jį pastebėti, palaikyti reklama arba ignoruoti, taigi jo statusas priklauso nuo žvilgsnio, kuris nusprendžia atkreipti dėmesį. Bare „Holiday“ ji pristato judančio vaizdo darbą, sudarytą iš rezidencijos metu aplankytų urvų fragmentų, kurie vis iškyla kaip Grotta Scaloria vaiduokliai. Baras yra kasdienių ritualų ir trumpų sustojimų erdvė, o požeminio pasaulio kadrai pertraukia šį ritmą mažu langeliu į kitokį laiko ir erdvės suvokimą. Pažįstama, bendruomeniška patalpa ir geologinės ertmės ekrane susitinka toje pačioje aplinkoje, ir kiekviena jų turi savo santykį su nežinoma. Darbas rodomas tik tam tikromis paros valandomis, todėl protarpinis jo pasirodymas apsunkina įprastą meno kūrinio prieinamumą. Lankytojas gali įeiti į barą jo nepastebėjęs arba atsitiktinai susidurti su vaizdais nesuprasdamas, kad tai menas. Ta pati įtampa persmelkia objektą, sukurtą iš sustandintos žemės ūkio plėvelės ir įspėjamosios juostos. Šios medžiagos susijusios su laikinais dangalais, apsauga ir zonų žymėjimu, ir primena apsaugines konstrukcijas aplink archeologines vietoves, tokias kaip Grotta Scaloria. Perkeltos į kitą aplinką, jos kelia klausimą, ką iš tikrųjų reiškia saugoti, aptverti ar padaryti ką nors matomu. Įspėjamoji juosta signalizuoja, kad erdvė yra reikšminga arba neprieinama, o žemės ūkio plėvelė gali ir paslėpti, ir savo buvimu atkreipti dėmesį.

Žvelgiant kartu, abu kūrybos pluoštai dalijasi netvirto statuso vaizdų ir daiktų traktavimo būdu: šeimos nuotraukomis ir telefono kadrais, iškraipytais archyviniais vaizdais ir trumpalaikiais urvų kadrais. Abi menininkės naudoja kuklias medžiagas, kurios paprastai laikomos bevertėmis ar vien funkcinėmis, ir abi savo darbus patalpina ten, kur jie gali likti nepastebėti. Skiriasi jų atspirties taškai. Ieva Kotryna Ski pradeda nuo intymaus ir geologinio, Augustina Lavickaitė nuo instituciško ir įrodomojo. Tarp šių dviejų įėjimų paroda siūlo miestą kaip bendradarbį, o ne neutralų konteinerį. Darbai susilieja su jo vizualiniu triukšmu arba trumpam sutrikdo jo ritmą, ir toje neapibrėžtyje atsiranda erdvės klausti, kaip ateiname prie to, kad vienus objektus laikome meno kūriniais, o kitus nereikšmingomis kasdienybės detalėmis. Svarbiausia yra ne tai, kas rodoma, o sąlygos, kuriomis apskritai pradedame matyti. Po kasdienio miesto gyvenimo paviršiumi slypi istorijos, kurių dar nepažįstame, o tarp įprastų skelbimų, vitrinų ir pranešimų gali būti vaizdų, kuriems dar nesuteikėme prasmės. Kaip ir požeminiai urvai, jie nenustoja egzistuoti vien todėl, kad mes jų nematome. Juos atrasti galime tik jei esame pasirengę pažvelgti ten, kur paprastai nežiūrime.

Abi menininkės šį projektą kūrė rezidencijos metu, kurią „Flusso Project“ rengė kartu su Lietuvos tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjunga ir kurią finansavo Lietuvos kultūros taryba.

Augustina Lavickaitė yra vaizdo tyrėja ir menininkė, dirbanti su vaizdu, garsu ir tekstu ir tyrinėjanti, kaip atmintis, liudijimas ir kolektyviniai pasakojimai įsitvirtina objektuose ir kraštovaizdžiuose. Archyvavimas yra svarbi jos praktikos dalis, tiek kaip tyrimo metodas, tiek kaip meninė forma, per kurią ji renka, iš naujo interpretuoja ir sujungia rastas bei naujai sukurtas medžiagas į daugiasluoksnius pasakojimus. Jos darbai tarptautiniu mastu pristatyti „Art Rotterdam“, „Salone del Mobile“, „Bundeskunsthalle Bonn“ ir „Dutch Design Week“. 2024 m. ji gavo Vilniaus dailės akademijos Jaunojo dizainerio apdovanojimą, o 2026 m. dalyvavo „ARCUS Project“ rezidencijoje Moriyoje, Japonijoje. Ji bendradarbiauja su kultūros institucijomis, tarp jų „Nieuwe Instituut“ (Nyderlandai), ir yra gavusi paramą iš „Creative Industries Fund NL“, „Nordic Culture Point“ (Suomija) bei „Cultuurfonds“ (Nyderlandai).

Ieva Kotryna Ski yra lietuvių menininkė, gyvenanti Paryžiuje, kurios daugiadisciplininė praktika apima dokumentinį kiną, tekstą ir audiovizualines instaliacijas. Jos darbai tyrinėja vizualinio pasakojimo, dokumentinių prieigų ir eksperimentinių meninių formų sankirtas, nagrinėjant, kaip pasakojimai konstruojami, reprezentuojami ir patiriami. Naujausi jos projektai: personalinė paroda „stonewashing“ projektų erdvėje „Editorial“ Vilniuje (2025) ir instaliacija „Preila Project“ Pamario galerijoje Juodkrantėje. Jos darbai taip pat rodyti grupinėse parodose „Fondation Fiminco“ Paryžiuje (2024), „Ars Electronica“ festivalyje Lince (2022) ir Šiuolaikinio meno centre Vilniuje (2021), be kitų.

Denisas Kolomyckis yra tarpdisciplininis menininkas, kuratorius ir „Flusso“ meno vadovas. Šiuo metu jis yra Lietuvos muzikos ir teatro akademijos doktorantas. Jo praktika apima performansą, skulptūrą ir vizualiuosius menus, tyrinėja tapatybę, kolektyvinę atmintį ir socialines struktūras. Jo darbai tarptautiniu mastu pristatyti tokiose institucijose kaip „Serpentine Gallery“ Londone ir „Microscope Gallery“ Niujorke. Jo kuratorinis požiūris orientuotas į vietai specifinį meninį tyrimą, tarpdisciplininį bendradarbiavimą ir dialogą tarp menininkų bei vietos bendruomenių.

Augustinos Lavickaitės nuotraukos.