Ryšys su begalybe

2020-06-21

2020 m. balandis

Miela Han,

Praėjo beveik metai nuo mano laiško tau ir trys mėnesiai nuo mūsų susitikimo Saigone. Tuo metu mano senelis gulėjo ligoninėje kritinės būklės, prie mirties slenksčio. Mano galvoje nuolat sukosi mintis apie tai, kaip mes paliekame šią planetą arba planeta palieka mus. Kartais pažvelgdavau į viršų ir matydavau tuštėjantį dangų, trupančius debesis. Vieną rytą, kai mano teta po pusryčių vežė mane namo savo motociklu, sustojome prie šeimos valdomo fotoateljė. Ji atsiėmė užsakymą – atspausdintas mano senelio skaitmenines nuotraukas giminės altoriui. Atminimu buvo pasirūpinta iš anksto. Teta įsidėjo nuotraukas į maišelį ir aš žiūrėjau į jį per plastiko raukšles. Spalvos parausvėjo, linijos suminkštėjo. Jis atrodė švarus ir nekaltas. Vaiduoklis baltame fone, tarsi angelo paso nuotrauka.

Kai kažkas miršta, kiekvienas šeimos narys dėvi balto muslino drabužį. Sužinojau tai iš savo mamos, nagingos siuvėjos. Ji tikriausiai žinojo tai tekstūriškai, gebėdama pajusti įsivaizduojamą plonytį audinį savo pirštų galiukais. Ji pabrėžė, kad gedulo apdarai yra ne apsiūti, o plėšyti, ir aš įsivaizdavau gedėtojo plikomis rankomis draskomą audeklą. Žmonės dėvėdavo plėšyto muslino galvos apdangalą tris metus po artimojo mirties. Per tuos tris metus taip pat privalėdavo laikytis gedulingos rimties. Jokių bučinių, jokio flirtavimo, jokios paleistuvystės. Šiuolaikiniai žmonės, sakė ji, nusprendė, kad tai pernelyg ilgas laikotarpis bet kam, taip pat ir gedului, todėl šiandien mes sudeginame musliną laidotuvių dieną.

Kai kurios šeimos sudegina tik laidotuvėse dalyvavusių muslinus, bijodamos, jog sudeginus didesnį skaičių anapilin bus priversta iškeliauti dar viena siela. Kitos degina po musliną kiekvienam šeimos nariui, kuriame pasaulio krašte jie bebūtų tą akimirką. Praėjusią vasarą, kai mirė mano senelė iš tėvo pusės, mano tėvai dalyvavo laidotuvėse saigone. Jie sudegino vieną muslino gabalą už mane. Jie iškvietė mane. Buvau perkelta pas juos, įkūnyta liepsnos.

Pasakoju tau tai todėl, kad tavo kūryboje yra kažkas artima šioms praktikoms. Cúng garbinimo tradicijoje mes rūpinamės protėviais valydami jų altorius, gamindami jiems valgį ir degindami smilkalus tam, kad jie išliktų gyvi. Mes maištaujame prieš lemtį kaip duotybę. Užuot brėžę aiškias ribas, mes kuriame koliažus iš būties ir nebūties, gyvenimo ir mirties, tada ir dabar. Savo kūrinyje „Sinkrizė“ („Syncrisis“) tu sugrįžti prie scenų, kurios apsėdo mūsų kolektyvinę tinklainę, pavyzdžiui, Thicho Quango Đuco susideginimo; jungi jo įrašą su tavo tėvo pasakojimu apie savo akimis matytą įvykį, ir su scena iš Bergmano „Personos“, kurioje pagrindinė personažė Elisabeth žiūri susideginimo įrašą per televizorių. Tokiais gestais, kurie atrodo kaip cúng praktika arba „santykis su amžinybe“, kaip skirtingų situacijų kinematografinį suvienijimą įvardino Trinh T. Minh-ha, tu ištirpdai ribas tarp erdvės ir laiko.

Mano požiūris į vaizdų galią svyruoja tarsi saulės burė tavo parodoje. Kai rašiau praėjusį kartą, buvau nusiteikusi skeptiškai, dabar jaučiu jų trauką. Tavo filmas atsispindi abiejose burės pusėse, nutiesdamas saitus tarp saulės burių ir judančio vaizdo, atitinkamai veikiamų šviesos dalelių. Sovietų biofizikas Aleksandras Čiževskis nustatė istorinę koreliaciją tarp Saulės ciklų ir žmonių elgesio: sumažėjęs Saulės aktyvumas atitiko taikius periodus, padidėjęs – socialinių neramumų metą. Parodos erdvėje oro srautai vertė tavo burę švelniai banguoti. Jei pasitelktume Čiževskio aiškinimą, burė modeliavo mūsų kolektyvinę gyvybės jėgą.

Tu rodei „Personos“ projekciją ant tinklo nuo uodų, gaubiančio ligoninės lovą Vietnamo miške – ši mizanscena veikė kaip nuoroda į Vo An Khanho padarytą nuotrauką. Lydėdamas Šiaurės Vietnamo armijos partizanų būrį kaip Vietkongo spaudos biuro sekretorius, Vo fotografavo karo veiksmus; šiame kadre jis užfiksavo kilnojamą medicinos kliniką, kur seselės teikė pagalbą kariams tarp ištiestų plonų tinklų ir kabančių lianų. Kai dirbai prie „Sinkrizės“, patekai į didelę autoavariją. Gulėdama ligoninėje filmavai save – savo akį, kūną. Viename filmo „Ne/Užgesinama Ugnis“ („The In/Extinguishable Fire“) epizode pasirodo tavo kelio žaizda. Neįmanoma atpažinti, kad tai kelias, vaizdas virsta svaigia neryškia mase. Viename elektroniniame laiške tu apibūdinai šį vaizdą kaip „svyravimą tarp planetos ir žaizdos“. Man tai labai patiko. Šios frazės liminalumas primena Vo nuotrauką, kosminį saitą tarp gyvybingumo ir sužeidimo. Atrodo, kad ji taikliai apibrėžia gyvenimą. Tarp planetos ir žaizdos.

Mirktelėdama,

Minh

 

„Technologies of Non/Self“ dueto paroda „Pabaigai atspari situacija“, kurią sudarė Thuy-Han Nguyen-Chi videoinstaliacija ir Gailės Griciūtės garsinė kompozicija bei garso performansas „Užribis“ vyko galerijoje „Atletika“ 2019.12.11–2020.01.10. Parodą parėmė Lietuvos kultūros taryba ir Vilniaus miesto savivaldybė, organizavo Lietuvos tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjunga.

Minh Nguyen yra iš Saigono, Vietnamo kilusi rašytoja ir parodų bei programų kuratorė, gyvenanti Čikagoje, Ilinojaus valstijoje, JAV. Šiuo metu ji studijuoja Čikagos meno instituto mokyklos Modernaus ir šiuolaikinio meno istorijos magistrantūroje. Minh yra surengusi parodas Čikagos kultūros centre (artėjanti paroda), Wing Luke muziejuje, King Street Station parodų erdvėje bei galerijoje SOIL. Ji yra naujųjų medijų menininkų filmų peržiūrų, pokalbių ir performansų serijos „Conversations at the Edge“ (CATE) kuratoriaus asistentė. Minh tekstai pasirodė „ArtAsiaPacific“, „Art in America“, „Art Practical“, AQNB ir kituose leidiniuose.

Iš anglų k. vertė Jurijus Dobriakovas

Vaizdas: Võ An Khánh, Mobili karinė medicininė klinika 9/1970, 1970. Sàn Art ir Thuy-Han Nguyen-Chi vaizdas, Hošiminas, Vietnamas