Autorius: Goda Aksamitauskaitė

Ar garsas turi vaizdą?

2016-06-30

Skaitmeninio ar skaitmenizuoto garso plitimą kasdienybėje ir vizualiniame mene lėmė ne tik tam tikra prasme natūralus technologijų vystymasis, bet ir ankstesni garsiniai/muzikiniai eksperimentai, atvėrę šios medijos galimybių lauką.  Neverta pradėti aptarinėti Johno Cage’o, Pierre’o Schaeffer, krautroko, Maxo Neuhauso ir kitų veiklos bei įtakos. Christiane Paul, kuratorė ir naujųjų medijų meno teoretikė, nuošalyje palikdama remiksų ir DJ kultūrą, platų meninio skaitmeninio garso lauką skirsto į grynąjį garso meną (be jokių vizualinių komponentų), audiovizualines instaliacijas ir internetinius projektus, suteikiančius galimybę realiu laiku keliems naudotojams prisidėti prie kompozicijos kūrimo. Ji taip pat mini viešąsias erdves ir nomadinius prietaisus apjungiančius projektus [1].

Garso menas atsirado kaip konkuruojantis konceptualizmo brolis, – teigia filosofijos profesorius Christophas Foxas ir primena meno kritikės Lucy Lippard mintį, kad šios meno rūšys siekė „dematerializuoti meninį objektą“ [2]. Iš pradžių garso menininkai su šia problema tvarkėsi kitaip nei konceptualistai: manė, kad meno kūriniu gali būti kažkas nepaliečiama, nesuvokiama, tačiau vis tiek stipriai fiziška. Ilgainiui menininkai pradėjo kreipti vis daugiau dėmesio į vietas, kuriose kūrinys yra kuriamas, pristatomas, į grįžtamąjį ryšį su publika. Pradėta rūpintis ne tik grynu garsu ar jo išgavimo procesu, bet ir kitoms žmogaus juslėms imponuojančiais ar trukdančiais elementais, jais manipuliuoti. Šiuo atveju galimos dvi pagrindinės kryptys: garso menas atliekamas koncertinėse salėse ir į pagalbą pasitelkiamos vizualizacijos arba jis „eksponuojamas“ standartiškai vizualiajam menui skirtose erdvėse (galerijose, muziejuose) ir šitaip tam tikra prasme savaime yra „įvaizdinamas“, lemiamas arba dalinai keičiamas konteksto.

Galima daug ir būtent šiuo atveju tuščiai kalbėti apie asmenines impresijas klausant skirtingus emocinius krūvius nešančių muzikinių ar garso kūrinių. Dažniau vis dėlto muzikinių: pradedant ir kompozitoriumi, ir garso menininku pristatomo Williamo Basinskio naujo [3]  kūrinio „Cascade“ (2015) premjeros metu demonstruota, jei neklystu, paties Basinskio kurta vizualizacija su tyvuliuojančiu vandeniu, tęsiant kimatikos [4] principu konstruojamais Alva Noto vaizdais savo kuriamai muzikai, baigiant nežinia kuo. Garsų ar spalvų gamos gali būti ribotos, tačiau perkeliami ir taikomi skirtingų disciplinų principai kol kas, panašu, randa vis naujų kelių.

Kai kurie jaunesni menininkai, pvz., Marina Rosenfeld, Uri Arakas, teikia išskirtinę reikšmę vizualinei informacijai, fizinei aplinkai pasiekiančioms žiūrovą/klausytoją garsinio kūrinio metu. „Žmonės vis siūlo vietas, kurių niekam daugiau nereikia: liftus, tualetus, koridorius, o aš atsakau – ačiū, nereikia“, – cecho padėtimi skundėsi su neretai įvietintu garsu dirbantis menininkas Stephanas Vitiello. Taigi 2013 m. buvo svarbūs metai: galerijoje „Tate Modern“ surengta paroda „Project Space: Word. Sound. Power“ (kuratoriai Loren Hansi ir Andi-Asmita Rangari), Niujorko modernaus meno muziejuje – „Soundings: A Contemporary Score“ (kuratorės Barbara London ir Leora Morinis), po pasaulį keliavo paroda „RPM: Sound Art China“ ir kt. Dar vėlyvais 2009 m. Londone buvo įsteigta galerija „SoundFjord“ – klajokliška meno, skirto smalsiai ausiai, erdvė[5]. „Daug menininkų medijas ir performansus renkasi kaip numatytuosius (default) kūrybos būdus, taigi garsas reitingų lentelėje pakankamai pakilo, kad būtų pripažintas ir visateisiškai eksponuojamas kaip viena iš meno formų“, – „Soundings“ parodos kataloge rašo London[6].

Lietuvoje tarptautinio meno lauko madų situacija kiek labiau komplikuota. Profesionaliajame mene yra pavienių audiovizualinių apraiškų, tačiau kalbėti apie dėsningą reiškinį dar per anksti. Vis dėlto bent jau Vilniuje tarpinstitucinis tarpdisciplininis bendradarbiavimas tampa sėkminga praktika akademinėje, popamokinėje kūrybinėje ir organizacinėje veikloje. Iš elektroninės muzikos festivaliu pristatomo „Ahead“, vykusio 2015 m. spalio 3-10 d., norėčiau išskirti paskutinį pasirodymą, atliktą Prospekto galerijoje, Alvydo Lukio parodos „Neįkainojamos kolekcijos“ fone. Theodoras Parkeris ir Alvinas Raatas bent jau Vilniuje dirbo su soundscape’ais, kurių lietuviškas atitikmuo tikriausiai būtų garsovaizdžiai. Įvertinant liūdną užsienio terminijos atitikmenų situaciją lietuvių kalboje ir remiantis žodžio „peizažas“ daryba, juokais galima pasiūlyti „garsažą“. Garsovaizdis savyje savaime talpina garsą+vaizdą ir tai nebūtinai yra tikslu. Vienaip ar kitaip, soundscapes yra įvietinti, tačiau dinamiški aplinkos komponentai. Prieš pasirodymą vaikinai pasiūlė pratimą – tylomis trumpai pasivaikščioti artimomis gatvelėmis, dėmesį koncentruojant į akustinę vietos aplinką. Visiškai atsiriboti nuo vizualinės informacijos nebuvo įmanoma, ir vargu ar reikėjo: ieškodamos garso šaltinių, akys savaime naršė vertikalėmis ir horizontalėmis. Pasirodymo metu buvo rodomas video iš po Vilniaus tiltų, kuris tiesiogiai atliepė garso fiksavimo principą – tą pačią ar ankstesnę dieną buvo įrašinėjamas erdvinis patilčių skambesys. Tai galėjo būti tik formalus organizacinis sprendimas, tačiau pasirinkta fotografijos galerijos erdvė pasirodymui suteikė didesnio „meniškumo“ ir estetinio pasitenkinimo. Juolab kad Lukio fotografijos taip pat savyje talpino tam tikrą kontempliatyvumą. Taip pat 2016 m. balandžio 18–23 d. vykęs didžiausias elektroninės ir elektroakustinės muzikos festivalis Lietuvoje ir Baltijos šalyse[7] „Jauna muzika“ pateikė platesnę programą, kurioje kone pusė garsinių pasirodymų pasitelkė ir video. Plačiau aptarti sąryšio, deja, negaliu, nes teko dalyvauti tik garsinėse dalyse. Gegužės 22–29 d. Vilniuje vykusio tarptautinio šiuolaikinės muzikos festivalio „Druskomanija“ koncerte kultūros bare „Kablys“ jaunieji kompozitoriai iš skirtingų salės kampų prastai matomą vaizdą naudojo, panašu, tik kaip iliustraciją. Iš minėtų festivalių paantraščių galima susidaryti įspūdį, jog garsas – vis dar pagrindinis, o vaizdas veikia kaip papildantis dėmuo. Tai ne itin stebina turint galvoje, jog organizatoriai yra Kompozitorių sąjunga arba LMTA studentai. Dažniausiai pasirenkami repetityvūs gamtos vaizdai ar geometrinės figūros, primenantys ekrano užsklandas ir turintys neatitraukti dėmesio nuo girdimų garsų.

Kovo 26–30 d. „Kablyje“ vykusiame „PIN diena: kultūros maratone“ Balio Latėno studentai (LMTA) pristatė audiovizualinę instaliaciją „Ar garsas turi veidą?“. QR kodai, garso spektaklis ausinėse ir iš tamsos išplėšti balsų aktoriai priešaky. Nesupratau nei formalaus projekto išpildymo, nei idėjos: neva tai meniškos ratu patalpoje išdėstytos vandenyje mirkstančių užsimerkusių aktorių veidų fotografijos, į kurias nesi priverstas spoksoti, per ausines klausydamas neaiškių tų aktorių murmesių, šnabždesių ar žvygavimų, tačiau nelabai yra kur kitur žvelgti – šviesos šaltinis tamsioje patalpoje traukia kaip gaudyklė museles. Momentais net ir skambėjo panašiai, tačiau vertinti garso spektaklius neturiu kompetencijos. Ar garsas turi veidą? – klausia jie mūsų. Garsinis spektaklis ne veltui ir yra toks, kad klausytojui nereikėtų matyti aktoriaus veido, kai fizinė ekspresija neužima jokios reikšmingos vietos. Galbūt norėta išnaudoti kontrastą – statiškos, kone pomirtinės skenduolių fotografijos versus gaivališki, pirmapradžiai garsai, tačiau panašu, jog mėginta žaisti primityvaus atraktyvumo korta. Po per ilgo laukimo ir nusivylimo kitame QR kodo gale, sutartinai nusprendėme, kad verčiau jau garsų žmonės nelįstų į vaizdus. Bent ne savarankiškai.

Geras nenoro visko aprėpti pačiam pavyzdys – profesionalaus jaunosios kartos kompozitoriaus Mykolo Natalevičiaus ir Rimo Sakalausko bendradarbiavimas, kurio rezultatą plačioji publika pirmąkart galėjo išvysti 2016 m. pradžioje „Meno nišoje“ atidarytoje parodoje, o vėliau – meno mugėje „ArtVilnius’16“. Sakalauskas, baigęs fotografijos ir medijų magistrą, ko gero, antrą pagal suteikiamą medijos laisvę ir tarpdiscipliniškumą specialybę VDA[8], jau kelerius metus dirba su Lietuvos teatro režisieriais, t. y. kuria audiovizualinius sprendinius jų spektakliams, už tai yra buvęs nominuotas Auksiniam scenos kryžiui. Manau, jog Sakalauskui garsas yra integrali kūrinio dalis, taip vaizdas įgauna paveikumo, o garsas išeina iš „koncertinių“ ribų į ekspozicinę erdvę.

Trumpai privalu paminėti Lietuvos garso ir vaizdo santykio bei naujų jo apraiškų paieškos grandus Arturą Bumšteiną ir Vladimirą Tarasovą. Pastarasis jau ne pirmą kartą įtrauktas į meno mugės „ArtVilnius“ projektų erdvės (kurioje yra neparduodamų ir neretai daug kokybiškesnių kūrinių, nei galima pamatyti galerijų stenduose) ekspoziciją. Jo parodos – labiau instaliacinio pobūdžio, o Bumšteino raiška konceptualizuota, muzikos kūrimo principai perkeliami į vizualiųjų menų ar net buities sferą, ir atvirkščiai.

Atsakymas į klausimą, iškeltą pavadinime, būtų toks: garsas gali turėti vaizdą, vaizdas – garsą, abu gali būti lygiaverčiai arba pasukti savais keliais. Medijų grynumas „šiais laikais“ – mistiniu metu, kai dar neturime pakankamos laiko distancijos tinkamai įvertinti vykstančius procesus – neretai sugestijuoja amatą, o ne meną, artes liberales ir artes mechanicae įdomūs kaip praeities visuomenės suvokimo konstruktai, o ne kūrybinė gairė. Sąmoningai ir, manau, dėl suprantamų priežasčių nekalbėjau apie verbalikos reikšmę videodarbuose, bylųjį kiną ir t. t. „Dabar atėjo garso meno metas“, – dar 2013 m. teigė Gascia Ouzounianas, o aš tikiuosi, jog akademinė ir jau už jos ribų išėjusi bendruomenė drąsiau jungsis bendriems projektams ir galėsime mažiau kalbėti apie „garso meną su vizūlkėm“. T. y. kad vaizdas ir garsas pagaliau tolygiai dirbs bendram tikslui, o kokiam – jau pagal kiekvieno skonį, kas jam yra menas.

„Per daug žodžio laisvės ir per mažai teisės į tylą.“

Lawrence Abu Hamdan

 

 

[1] Christiane Paul, „Digital Art“, Thames&Hudson, p. 133.

[2] Lucy Lippar 1973 m. išleido knygą pavadinimu „Six Years: The Dematerialisation of the Art Object from 1966 to 1972“, kurioje tai išsamiai aptaria.

[3] Tokio būdvardžio panaudojimas gali skambėti painiai, turint galvoje, kad medžiaga surinkta dar 9 deš., ir gan lengvai atpažįstamai jau buvo naudota ankstesniam kūriniui.

[4] Modalinės vibracijos fenomenas, bangų reiškinio studija.

[5] http://www.soundfjord.org/about.htm.

[6] http://www.moma.org/momaorg/shared/pdfs/docs/publication_pdf/3185/Soundings_PREVIEW.pdf.

[7] Taip teigia pati Lietuvos kompozitorių sąjunga, http://www.lks.lt/index.php?page=jauna-muzika.

[8] Taip pat – audiovizualinio meno bakalauro studijas VDA ir animacijos magistro studijas Karališkajame menų koledže Didžiojoje Britanijoje.

Žymos:, , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , ,