Kito menininko laiškas

2016-11-09

„And they’d made a mistake: the Bible was in the tourism section.“

Agustínas Fernándezas Mallo

 

Keista savaitė – žiūrėk, štai inkilas iš Rusijos menininkų parodos katalogo žvirbliams ant palangės. Langas atidarytas, saulė šviečia, medžiai stiebiasi aukštyn, pavydas nesvarbus. Neseniai sužinojau, kad mano draugai – kaip lašišos, plaukia į priešingą pusę. Palaikau juos šviesoje, tai mano skonis ir būdas – būti prie šviesos, bet pačiam jos nenešti. Neturiu ir nenoriu turėti simbolinio kapitalo, nes jį valdo kapitalas, o man įdomus nebent tik kitas kapitalas, Kitas, turiu omenyje, toks, kuris neliepia man valgyti pigios kaip šlapias tualetinis popierius duonos, kapitalas, kuris skonį suvalgo nepastumdamas manęs į visuomenės glėbį. Esti tyla ir esti muzika, o ėsti reikia gyviesiems. Gyvieji. Nepasakyčiau, kad esu miręs, greičiau negyvas psichoanalitine prasme – gyvas ne visiems, taigi. Turiu draugų, praeinu pro šviesiuosius, tik jiems pašokus, nesisveikinu, kai eina žeme. Šv. Kristoforas priklauso keliautojams, kas ciesoriaus – ciesoriui, o aš einu pro šviesiuosius, tik jiems pašokus. Pavyzdžiui, pagautus įspūdžio. Tiek to tą įspūdžio fenomenologiją, „Casirer“[i] galėtų būti auskarų prekinis pavadinimas. Tai dega kitame, tamsesniame pasaulyje, galėtų degti Turine, viešbutyje, kur nusižudė The Burning Brand autorius. Kur, pagaliau, gyvena akademiniai žinojimai? Ar jie nekeliauja taip, kaip prekės ir produktai, nuo seno paruoštais keliais, geležiniais tiltais, aukštai virš amžių ir miestų? Reikėtų sudeginti universitetus. Kai šviesusis pašoka pagautas įspūdžio, atsitiktinumo impulso viduje, taigi, pačioje scenoje, išsirikiuoja scenovaizdis – du administratoriai, vienas ištiesia ranką su sąvaržėle, kitas užgesina šviesą. Švaru. Jokia ne graviūra, grynas pirmas vaizdas, jokios etikos? Pati etika šviečia tiesiai tarsi filmavimo kameros akis. O jis čia, priešais mane, pirmavaizdžio pagrindas, kaip nepadėkosi, kaip nedėkosi, kad Jis čia? Už lango amžinas lietus „to, ko nedarai“, iš anksto atsistoju priešais savo langą po lietaus arba po to, „ko nedarau“.[ii] Nes visada nelyju. Koks pasaulio oras už lango, ar tai eteris? Mano penktas elementas pas mane, ir tai ne kryžius. Už lango rytas, toli vakaruose gili naktis, kažkas susilenkęs vaikšto gatvėmis, sukasi ir yra sukamas aplink pusiaują, jį tvarsto kalbos sistema. Ar nėra taip, kad pirmojo Wittgensteino kalbos projekto nesėkmė buvo sėkmė kalbos saugojimo požiūriu? Ir kas čia per žodžiai? Sauga, steigtis, santalka? Ar organinės, bet kalbos sistemos dugne dirba puodžius?

Šiandien netyčia užsnūdau, mano buto sienos kvėpavo balandžių pilvais, jie kvėpavo tarsi apgamai ant kitų kūnų, vorai per juos ropojo, dar kažkas, ir aš užmigau, tiesiai po sparnais pačių didžiausių paukščių, kurie visą tylą, turiu omenyje, tą, apie kurią filosofas pasakė: „tylos nesudrumstos“, paverčia vienu garsu. Kai atsitokėjau, pamačiau nedidelį lukštą, skilusį per vidurį, kaštoninių gulbės plunksnų spalvos, kodėl niekas neskaito Josefo Tomano „Donžuano“?

Pasibaigusio galiojimo knygos ir parodos. Pasibaigusio galiojimo skaitymas. Pasibaigusio galiojimo rašymas. Tai ekonominė problema, produktai sensta, nes gryni, kaip rašė Jamesas Cliffordas, jie kraustosi iš proto. Kaip galėtų atsirasti negrynas produktas? Simone de Beauvoir rašo: žinoma, pirmiausia buvo višta! Taip nukirsta, kad vėliau liko  Vietos tik molekulinei istorijai, o juk višta irgi pasibaigusio galiojimo!

***

Mano stalo problema. Negaliu atsispirti draugams. Jie renkasi, dėvi mano drabužius, leidžia mano pinigus, turiu deginti savo laiškus, tau parašytus į Indiją. Visi indai paslėpti Britanijos muziejuose, patys įvairiausi. Kai naciai vežėsi keramiką, jie tikrai turėjo omenyje išsivežti pasaulio kalbas. Galite pasiklausti Heideggerio, skaitydami juoduosius sąsiuvinius[iii]. Jis nerašė apie muziejus, bet žinojo, į ką pasikeitė laikas, nacionalistams atėjus į valdžią, ir visas parankumas staiga virto kalba – daiktai, kaip išprotėję Hefaisto draugai, staiga metė virtuves, vestuves, ūkius ir miestus ir atvyko atiduoti kalbos. Kompleksiškumui buvo padėti spąstai iš anksto, auditas atsirado tik devynioliktame amžiuje Didžiojoje Britanijoje. Taip kalba vėl virto visuma, ji buvo sugauta geležinkeliečių knygose, universitetų ir kitų institucijų buhalterijose. Suvokti vokiečių nacionalizmą kaip būties ir kalbos įvykį buvo klaidingai paprasta. Vėliau Ispanijoje atsirado psichiatrinis diskursas, kuris plėtojo institucionalizmą kaip psichoterapiją… Bet štai trauka (panašiai kaip santalka), kuri lydi Heideggerio filosofiją: po karo ji pasidarė labiau mitologizuota, egzistencijos analitika tarsi nusileido ant žemės, ir iš tiesų, žemė tos analitikos atžvilgiu buvo pasikeitusi, karo industrija, perėmusi egzistencijos dinamikas, pakeitė ją neatpažįstamai, taigi, jis grįžo prie graikų pasaulėvaizdžio. Būtis tapo physis, žemė arba gamta tapo etiška, krikščionišką kaltę pakeitę graikiškas aition: atsakomybė arba kaltė, perskaityta iš kitos pusės, kitaip tariant, atsirado naujas pradžios suvokimas, kuris turėjo transcenduoti humanizmą, virtusį pernelyg reprezentatyvia priemone.

***

Šiandien kažkoks velnias mane tempia rašyti apie tarpdiscipliniškumą, o esu kaip tuščias, pradurtas maišas dykumoje. Jokio plėšiko. Thomasas Edwardas Lawrence’as Arabijoje, pagautas nusivylimo, rašė, kad tuštumos pojūtis dykumoje yra toks beprotiškas, koks būtų žiūrėjimas į pasaulį per dviejų edukacijų arba dviejų disciplinų perspektyvas vienu metu. Man tai svetimas jausmas, tarp disciplinų šiandien nutiesti tamsūs, bet švarūs koridoriai iki pat kabinetų ministerijoje, jokio plėšiko, jokio vandens. Bet juk net oras lauke šiandien jau yra išsilavinęs, sakyčiau, baigęs fonetinio simbolizmo bakalaurą, raidės skraido skersvėjuose tarsi plikytu vandeniu pjautų prekių ženklų pavadinimus, mintis ir pokalbius… Oras pilnas raidžių. Šį rytą renkuosi „K“, kaip „Kodak“, kuris astronautiškai ant žemės tvirtai stovi jau daugiau nei šimtą metų – taip skelbia publikacija lapkričio New Yorker’yje.

Vakaras. Kažkas pietuose, nepainiodamas gyvenimo su egzistencija, eina Salvador Dali gatvele, kurios ilgis – gal du šimtai metrų, šonuose vien autoservisai, iš Filadelfijos atsikėlusi evangelikų bažnyčia, kultūristų sporto salė. Miestelis – Reusas, tas pats, kur gimė Francesco Tosquellesas, institucinės psichoterapijos pradininkas. Barai čia uždaromi anksti, bet vienas dar veikia, vadinasi „Marrakech“. Durys iki galo atidarytos. Vidun įeina Benicio del Toro mimikos „aš pirksiu“ iškreiptu veidu vaiduoklis, vyrai lošia kauliukais ir kortomis, gliaudo saulėgrąžas. Priešais apelsinų piramidės, bare ant grindų parašyta „El princon del lolo“. Kauliukų barškėjimas maišosi su kalbomis, jį kažkas išduoda.

___

[i] Ernstas Cassirer (1874–1945) – įspūdžio fenomenologijos kūrėjas.

[ii] Remiantis vienu iš apibrėžimų, ateinančių iš M. Duchamp tradicijos, „ready-made yra tai, ko nedarau“.

[iii] Zielinski, Luisa, „In His Own Words“, internetinė nuoroda: http://www.theparisreview.org/blog/2016/10/18/in-his-own-words/

Viršelio nuotrauka teksto autoriaus.

Žymos:Agustín Fernández Mallo, Casirer, Francesco Tosquelles, James Clifford, Josef Toman, Ludwig Wittgenstein, New Yorker, Salvador Dali, Sibilija Tores, Simone de Beauvoir, The Burning Brand, Thomas Edward Lawrence