Daukša Tomas

Tomas Daukša gimė 1988 m. Palangoje. Vilniaus dailės akademijoje baigė tapybos studijas. 2019 m. ten pat apsigynė meno doktorantūros laipsnį. Nuo 2009 m. aktyviai dalyvauja parodose tiek Lietuvoje, tiek užsienyje, rengia personalines parodas. Kūryba pristatyta tarptautinėse šiuolaikinio meno mugėse (Art Dubai (Jungtiniai Arabų Emyratai), Tbilisi Art Fair (Sakartvelas), Enter Art Fair (Danija), Vienna Contemporary Art Fair (Austrija), Fresh Paint (Izraelis), COSMOSCOW (Rusija), ArtVilnius (Lietuva)), muziejuose, galerijose, meno centruose Lietuvoje (Šiuolaikinio meno centre, Nacionalinėje dailės galerijoje, Klaipėdos kultūros ir komunikacijų centre, The Rooster Gallery ir kt.) ir užsienyje (Futura Gallery (Čekija), Galleri NB (Danija), Soda Gallery (Slovakija)). 2013 m. T. Daukšai skirta Ary Stillmano stipendija. Kūryboje T. Daukša tyrinėja įvairių sistemų savybes, jų veikimo principus ir transformacijų galimybes.

Grindinio akmuo iš Venecijos ir jo kopija, įvairūs dydžiai, granitas, marmuras, juodasis ąžuolas, auksas, sidabras, fotografija, švęstas vanduo, 2016–2020. Arturo Valiaugos nuotrauka.

Projektas Grindinio akmuo iš Venecijos ir jo kopija pradėtas plėtoti, kai lankydamasis Venecijos bienalėje menininkas iš gatvės grindinio išlupo akmenį ir parsigabeno jį į Lietuvą. Čia jis pagamino marmurinę akmens kopiją, kurią per vieną parodą pašventino kunigas pranciškonas Arūnas Peškaitis. Vėliau buvo nuskeltas marmurinės kopijos kampas, kurį menininkas paauksavo, o likusias nuoskilas panaudojo relikvijoriams.

Bigfutų projektas, įvairūs dydžiai, keramika, auksas, platina, rubinai, safyrai, smaragdai, deimantai, perlai, neonas, stiklas, betonas, dirbtiniai augalai, 2017–2020. Artland nuotrauka.

Bigfutų projektas yra tęstinis menininko vykdomas tyrimas apie sniego žmonių figūrėles ir jų atsiradimo istorijas. Pirmoji teigia, kad statulėlės buvo rastos asmens, tikinčio, kad jas padarė ir paliko sniego žmogus. Jis pradėjo mainyti figūrėles į maistą ir taip sukaupė nemažą įvairių dydžių ir spalvų bigfutų kolekciją. Antroji skulptūrėlių kilmės versija teigia, kad menininkas pats kuria objektus, bet sako gavęs juos iš asmens, tvirtinančio, jog jie buvo padovanoti sniego žmogaus. Ilgainiui šios paslaptingos būtybės peržengia anapus šių atsiradimo istorijų ir ima veikti kaip autonomiški, už savo mitologijos formavimą atsakingi personažai. Vieni jų apsigyvena Vilniaus miegamojo rajono kieme, kiti – it paauksuotos kulto figūrėlės gali žvelgti į jus mėlynų safyrų akimis.

No Limit, įvairūs dydžiai, mišrios medžiagos, 2018–2019. Lauryno Skeisgielos nuotrauka.

Projektą No Limit sudaro virš 90 ryškiaspalvių ir garsus skleidžiančių objektų, pagamintų iš kiniškų „Bump-n-go“ mašinėlių. Pakeitus išvaizdą ir paskirtį, šie žaislai virsta specifinės rūšies padarais, kurie erdvę užpildo chaotišku judėjimu ir triukšmu. Galimai kylančius žiūrovo svarstymus apie gyvūno ir mašinos hibridizaciją, ribą tarp gyvo ir negyvo bet kada gali nutraukti susidūrimas su vienu iš patalpoje besiblaškančių padarų. Žiūrovas atsiduria erdvėje, kurioje nebeaišku, ar tai, kas vyksta aplinkui, yra žaidimas, ar košmaras.

Laimės švieselės, 2022. Līga Spunde nuotrauka.

Tomas Daukša yra menininkas, kurio svajonė yra pagauti marliną. Tai tokia buriažuvinių šeimos žuvis su pailgintu snukiu, kokį turi ir kardžuvės. Pasak visuotinės lietuvių enciklopedijos, marlinai gali užaugti iki 5 metrų ilgio ir sverti iki 900 kilogramų. Į šią Tomo svajonę panaši ir jo kūryba. Joje ne tik laviruojama tarp bajerio, naivaus nuoširdumo, neįmanomybės, atidaus įsigilinimo į specifinę sritį, bet ir manipuliuojama mūsų tikėjimu, tikrais ir išgalvotais faktais.

Galėjęs studijuoti biofiziką, T. Daukša pasirinko tapybos studijas Vilniaus dailės akademijoje. Jas baigęs, o vėliau ten pat apsigynęs meno doktorantūros projektą, menininkas įrodė, kad tiek biologiją, tiek fiziką galima originaliai įpinti ir į meninę praktiką. Būtent ankstyvojoje kūryboje T. Daukša eksperimentavo su šviesa, garsu, elektros lauku. Projektuose The System (1–8)(2013–2014) menininkas tyrinėjo uždaros loginės sistemos idėją, kūrė darbus, kurių viena dalis priklauso nuo kitos, pavyzdžiui, darbe Lucerna Sonitum (2015) šviesa gamino garsą, o garsas – šviesą. Nepaisant tuo metu būdingos minimalistinės, neretai griežtos ir šaltos techninės raiškos, visus T. Daukšos projektus iki šiol lydi ironija ir spekuliatyvi retorika.

Ilgainiui menininko kūryboje ima rastis kur kas didesnė formų ir medžiagų įvairovė, eklektiškas jų derinimas, mokslą pakeičia kvazi- ar pseudomokslai, o fiziką – greičiau ne meta-, bet ultrafizika. Galima sakyti, kad lotyniškasis priešdėlis ultra, reiškiantis ir buvimą už ko nors ribų, ir saiko viršijimą, tapo tam tikru metodologiniu menininko kūrybos pagrindu. Tai ypatingai ryškiai atsiskleidžia tęstiniame Bigfutų projekte (2017–2020), kuriame menininkas verčia mus patikėti sniego žmonių legenda. Šios paranormaliems reiškiniams priskiriamos kriptozoologinės būtybės T. Daukšos kūryboje imamos dauginti įvairiais pavidalais ir formomis: nuo keraminių mažų skulptūrėlių iki neoninių, paauksuotų, nutapytų ar kelių metrų aukščio skulptūrų iš putplasčio. Nuolatos reprodukuodamas tą patį iš pirmo žvilgsnio primityviai atrodantį objektą menininkas konstruoja naują jo kulto statusą, tikėdamasis, kad sniego žmogus taps autonomišku save dauginančiu meniniu simboliu-prekės ženklu.

Tačiau ne ką mažiau svarbiomis tampa ir šį projektą gaubiančios legendos, pavyzdžiui, kaip menininkas perka safyrus bigfutų akims brangakmenių pardavėjo mersedese ar su parfumeriu derasi dėl gaminamo bigfutų kvapo natų. Tokiu būdu T. Daukšos kūryba tampa kompleksiniu procesu, tiesiogiai priklausomu nuo menininko formuojamo pasakojimo ir nenuspėjamų išorės aplinkybių. Tad net jei ir šiame tekste tam tikri faktai apie menininko kūrybą yra demaskuojami, niekuomet negali būti tikras, ar jie tave pasiekė kaip neginčytina tiesa. Nenuostabu, kad fake news eroje T. Daukša kuria atitinkamą fake truth meną.

Bandydamas patikrinti sistemų stabilumą, menininkas kuria netikėtus ir net absurdiškus precedentus, scenarijus ir įvykius. Pavyzdžiui, prašydamas kunigo pašventinti iš Venecijos atsigabento grindinio akmens kopiją. Nors Venecijoje net nebuvo ir akmens iš grindinio nelupo, T. Daukša taip demonstruoja ne tik dviejų institucinių sistemų – religinės ir akademinės – susidūrimą, bet ir tarp žinojimo bei tikėjimo, tiesos ir fikcijos atsirandančias įtampas. Galima sakyti, kad humoras tampa esmine menininko kūrybine strategija, padedančia kalbėti rimtomis temomis. Būtent taip iš pažiūros lengvabūdiškame, spalvingame ir triukšmingame projekte No Limit, 2018–2019, menininkas kaip sintetinės biologijos mokslininkas imasi kurti naujas hibridinės gyvybės formas. Iš kiniškų elektroninių žaislų konstruodamas į gyvūnus, bakterijas ar kitus organizmus panašius padarius, T. Daukša juos paverčia įspūdinga kinetine instaliacija. Bene šimto erdvėje judančių objektų kolonija kelia klausimus ne tik apie gyvo ir dirbtinio susidūrimą, bet ir nuolatinio produktyvumo poreikį, lūkesčius dėl dirbtinio intelekto, meno ir kičo sankirtas. Galima teigti, kad menininkas atkuria ir socialinį visuomenės paveikslą, skatinanti tapatintis arba priešintis tam tikriems personažams. Visi šie aspektai rodo, kad po ryškiaspalviu ar dažnai net infantiliu menininko kūrybos paviršiumi slepiasi tankus konceptualaus turinio tinklas.

Jogintė Bučinskaitė