Kasparavičiūtė Benigna

Benigna Kasparavičiūtė (g. 1978) VDA studijavo tapybą, todėl didžiąją jos darbų dalį sudaro būtent konceptualios tapybos serijos. Tačiau ją, kaip ir Eglę Ridikaitę, Jurgą Barilaitę ar Aistę Kirvelytę, ne tik tapančias, bet naudojančias ir kitas medijas, veikė praėjusio amžiaus 9 ir 10 dešimtmečių tapybos emancipacija (taip pat ir „tapybos mirties“ retorika), Vilniaus tarpdisciplininis menas apskritai (M.K.Čiurlionio meno mokykloje ji mokėsi pas A. Railą, N. ir G. Urbonas). Taigi maždaug nuo 2006 – ųjų greta tapybos B. Kasparavičiūtė pradėjo dirbti su video ir foto medijomis, taip pat bendradarbiavo su Kęstučiu Šapoka, kuriant šio videoperformansus/performatyvius projektus.

Įvairius šios autorės kūrybos etapus galima pavadinti „kritiniu regionalizmu“, analitine tapyba, net specifiniu institucinės kritikos porūšiu, savotiška „nedalyvavimo estetika“. Tai saviironiška, intelektuali kritika, užmaskuota po pseudodiletantizmo, tariamo mėgėjiškumo kauke, turinti parodijos, pastišo elementų.

Benigna paprastai tapo ne atskirus paveikslus, o konceptualias tapybos darbų serijas. Dalis jos darbų yra performatyvūs tiesiogine šio žodžio prasme. Kad ir didelio formato tapybos serija „Tėvynė“ (2003-2008), (su)kurta ant baltarusiškų klijuočių monotipijos technika. Klijuotės buvo tiesiamos ant aliejiniais dažais padengto pagrindo (2×3 metrų), tada apvedžiojamas nugarinėje būsimo darbo pusėje esantis piešinys. Piešdama autorė palikdavo savo rankų ir kojų atspaudus, taip sukurdama dar vieną nenumatytą tapybos sluoksnį.

Kai kurie vėlesni B. Kasparavičiūtės tapybos projektai irgi, galima sakyti, turi performanso bruožų arba sietini su „nedalyvavimo estetika“, kur tapyba atlieka savotiškos butaforijos, konceptualaus rekvizito vaidmenį. Keletą metų menininkė, kviečiama į oficialesnius institucinius tapybos projektus, sąmoningai atsisakydavo juose dalyvauti (paskui, aišku, niekas ir nebekviesdavo).

2013 m. B. Kasparavičiūtė surengė parodą „Tapyba“ tyčia marginalioje erdvėje, kokia tuo metu buvo J. ir M. Šlapelių muziejaus parodų salė. Čia, pačiame Vilniaus centre, dominavo ir tebedominuoja mėgėjiškas turginis menas. Tikslas – surengti tokią parodą, kuri beveik nesiskirtų nuo šiai parodinei erdvei įprasto konteksto, paliekant tik keletą užuominų, jog įsiterpimas, sutapimas ne atsitiktinis, o sąmoningas veiksmas. Šį projektą galima vadinti ir konceptualiu „performansu“, kuriame dalyvauja „autorė“, jos „tapybos paroda“ ir netgi pačios sukurpta tos parodos „recenzija“.

Nuoroda: http://literaturairmenas.lt/2013-01-25-nr-3411/498-daile/762-benigna-kasparaviciute-atgaiva-sielai

http://www.satenai.lt/2020/01/30/benignos-kasparaviciutes-meno-poveikis-tikruoju-keliu/

Benignos Kasparavičiūtės paroda „TIKRUOJU KELIU“.

Benignos Kasparavičiūtės paroda „TIKRUOJU KELIU“ Pamėnkalnio galerijoje