Strigunkov Vitalij

Vitalijus Strigunkovas (g. 1990) yra Vilniuje gyvenantis ir kuriantis menininkas. Studijavo Vilniaus dailės ir Willem de Kooning akademijoje Roterdame. Baigęs tapybos studijas, dabar savo kūryboje menininkas derina įvairias medijas. V. Strigunkovo darbuose jungiami aproprijuoti vaizdai ir istorijos, veiksmai, piešiniai, video ir instaliacijos. Savo kūryboje menininkas tyrinėja simbolinio kapitalo ekonomiką, kultūros verčių atsiradimą bei išnykimą, kurdamas priešpriešas su platesnėmis kultūrinėmis, socialinėmis ir politinėmis problemomis. V. Strigunkovas dalyvauja grupinėse parodose bei rengia personalines Lietuvoje ir užsienyje.

Naujienos iš kitur, skaitmeninė spauda, kintantys matmenys, 2017

Naujienos iš kitur, 2017–2018. Bendradarbiaujant su Krzysztof Gutfrański. Video, garsas, skaitmeninė spauda. Kintantys matmenys.

2017 metais bendradarbiaujant su lenkų meno istoriku ir tyrėju Krzysztof Gutfrański pradėtas tyrimas ir meno projektas sutelkiant dėmesį į fiktyvių valstybių kūrimąsi ir jų sklaidą Europoje. Pradžioje apėmęs karo pratyboms kuriamus fiktyvius darinius, ilgainiui tyrimo žemėlapis išsiplėtė iki niekada negirdėtų ir tikrovėje neegzistavusių valstybių gausos, kurių vienos radosi dėliojant scenarijus ateičiai, kitos – kaip niekada neįvykęs pabėgimas nuo dabarties. Tokiu būdu sukurtas atsarginės Europos žemėlapis buvo įgarsintas naujo himno žodžiais ataidinčiais revoliucinių dainų repertuaro karaoke garsais.

2018 m. projektas išsiplėtė įgaudamas kultūros žurnalo forma. Projektas pasirodė Varšuvos šiuolaikinio meno centro Zamek Ujazdowski Obieg žurnalo pavidalu kaip kuruotas meno tyrimas.

Kadras iš Vitalijaus Strigunkovo videofilmo Laukimas, 2015, 22:40 min.

Laukimas, 2015. Video, 22:40 min

Kūrinyje panaudotas LRT televizijos įrašas, kuriame užfiksuotas 2014 metų pavasarį vykęs JAV Viceprezidento Joe Bideno sutikimas Vilniaus oro uoste. Tai iki 20 minučių išsitęsusi gyva transliacija, kurios eigoje laukiama iš lėktuvo išlipančio politiko. Pasiruoštas žinių laidos scenarijus sutrikdomas, o išsitęsusiame laukime veriasi kompleksiškas politinis vizito matmuo. Ilgainiui svaresniu tampa pats laukimas, nei vis neįvykstantis vizitas. Transliacija kūrinyje įgarsinama lietuvių kalba.

Kūrinys parengtas XII Baltijos trienalei, bendradarbiaujant su Šiuolaikinio meno centru Vilniuje.

Vitalijus Strigunkovas, Pakaitalas, Fabiola, atvirutė 10×15 cm, 2015.

Projektas prasidėjo kaip intervencija į globalaus meno lauko procesus, kai dar bestudijuojant Vilniaus dailės akademijoje Vitalijus Strigunkovas kreipėsi į Meksikoje gyvenantį belgų menininką Francis Alÿs. Tuo metu studentas siūlė papildyti žymaus menininko renkamą Fabiolų kolekciją dar vienu portretu, kurį V. Strigunkovas nutapė studijų dailės akademijoje metu. Nuo 90-ųjų metų pradžios Francis Alÿs renkama tos pačios ikonografijos paveikslų kolekcija yra sudaryta iš portretų rastų antrinėje meno rinkoje, kuriuos menininkas sėkmingai grąžino į meno lauko epicentrą. Įžvelgdamas tam tikrus panašumus tarp kintančios simbolinės Francis Alÿs kolekcijos paveikslų vertės, ir savo, dar studento, jauno menininko praktikos, V. Strigunkovas nusiuntė Fabiolos paveikslą Francis Alÿs kolekcijai kritiškai stebėdamas savo dalyvavimą globalioje meno rinkoje ir jo kuriamą simbolinį kapitalą.

Kūrinį sudaro du elementai – video darbas, tarytum įvykusios bendradarbiavimo situacijos transkripcija, pagal korespondenciją parengtas ir inscenizuotas pokalbis bei atvirutė.

Vitalijus Strigunkovas Lietuvos šiuolaikinio meno scenoje išsiskiria kaip ypatingai analitiškas ir mąslus kūrėjas, kurio darbų pagrindu neretai tampa loginiai ryšiai arba alogizmai. Racionali menininko prieiga padeda tyrinėti įvairių socialinių ar kultūrinių struktūrų sandarą, užčiuopti jų veikimo taisykles ir tų taisyklių paklaidas. Atidus V. Strigunkovo žvilgsnis į kasdienybę, aktualijas ir aplinką paverčia menininko kūrybą savailaike, tačiau ne laikina ar greitai pasenstančia. Veikiau priešingai – menininkas žvelgia į procesų ar reiškinių esmę, kur konkrečios pavardės, datos ar lokacijos tampa tik detalėmis. Kūrinių centre atsiduria nuolatos reaktualizuojami laikiniai santykiai ar būsenos, tokie kaip laukimas, vėlavimas, delsimas, nuobodulys, tęstinumas ir kartojimas, skubėjimas, planavimas, sinchronizavimas, ritmingumas ir t.t. Šios sutankinto, išretinto ar sunorminto laiko sąlygos tampa savotiška kūrybine metodologija, kurią menininkas taiko beveik visuose kūriniuose, tačiau ypatingai ryškiai tai atsiskleidžia autorių teisių apsaugos trukmę analizuojančiame projekte A Year, a Few Months and Some More (2020) ar XII Baltijos trienalėje pristatytame Laukime (2015). Pastarajame darbe rodomas tiesioginės televizijos naujienų laidos įrašas, kur Vilniaus oro uoste pasitinkamas niekaip iš lėktuvo neišlipantis tuometinis JAV Viceprezidentas Joe Bidenas. Televizijos eteryje besiveriantį nejaukumą ir nenuspėjamumą menininkas pasisavina ir perkelia į ekspozicinę erdvę jį pastiprindamas dar vienu lietuvišku įgarsinimu ir griežtu reportažo transliavimo grafiku. Tiek šiame, tiek ir kituose V. Strigunkovo darbuose ryški surežisuoto ir improvizuoto, suplanuoto ir atsitiktinio priešprieša, subtili ironija ir iš lėto besiskleidžiantis absurdas.

Dar vienas svarbus menininko kūrybinis metodas – apropriacija. Jį V. Strigunkovas taiko ir kaip primityvų gestą pieštuku ant popieriaus perkeliant Torunės bažnyčios suoluose kažkieno išdrožinėtus užrašus darbui CCC (2018); ir kaip edukacinę procedūrą pertapant Lietuvos dailės klasikų kūrinius darbe Aš nieko nematau, bet girdžiu balsus, ką turėčiau matyti. (Žiemos peizažas) (2013); ir kaip kompleksiškesnius bandymus įsitraukti į kitų menininkų projektus. Pavyzdžiui, prižiūrint Giovannio Anselmo kūrinio Struttura che mangia (1968) salotos šviežumą savo darbe Caring (2019), arba tapant dar vieną Fabiolos portretą menininko Francio Alÿs kaupiamai kolekcijai darbe Pakaitalas (2015). Šiuose daugiasluoksniuose ir įvairias meno disciplinas jungiančiuose V. Strigunkovo projektuose koneceptualiai integruojama ir menininko studijuota tapyba, piešimas, flirtuojama su meno istorija. Tačiau kūryboje neapsistojama ties viena raiška – projektų įgyvendinimą diktuoja idėja ir atsitiktinumai. Tam kad juos įamžintų ar sustruktūruotų, menininkas dažnai pasitelkia video dokumentaciją, o kameros fiksuojamuose pasakojimuose pasirodo ir pats arba deleguoja savo antrininkus.

Vis dėlto bene ryškiausia V. Strigunkovo kūrybos linija – vertės ir simbolinio kapitalo tyrimai, kuriuose menininkas kvestionuoja galios santykius, produktyvumo ir beprasmybės klausimus, vertės kaupimo strategijas. Kritiška V. Strigunkovo pozicija meno sistemos atžvilgiu ir jo paties kūrybą paverčia savikritišku aktu, kurioje jis bando rasti savo kaip menininko koordinates ir nustatyti kūrybos vertę.

Jogintė Bučinskaitė