Laikas palikti šitą uostą 1/5, 2013, 697×467px, gif
Lazdynai, iš ciklo Vilnius-Lvovas, 2007
Aušros vartai, iš ciklo Dingęs Vinius, 1996
Kitas krantas, iš ciklo, Dingęs Vinius, 2000
Opera, iš ciklo Vakarinis Vilnius, 1998
Menotyrininkas apie…
Intelektualios manipuliacijos „kanoniniais“ vaizdais akivaizdžiausios L. Parulskio fotografijose. Apeliuodamas į iškilaus menotyrininko Vlado Drėmos studiją „Dingęs Vilnius“ (Vaga, 1991 m.), kuri padarė didelę įtaką Lietuvos kultūros tyrinėjimams, Liudas Parulskis pasiūlo savo dingusio miesto versiją. Jo fotografijose gerai žinomi ir lengvai atpažįstami Vilniaus architektūriniai objektai (Gedimino pilis, Katedra, Aušros Vartai ir kt.) pasitelkus kompiuterines programas ištrinami iš miesto landšafto. Sukuriama iliuzija, kad šių miesto topografiją formuojančių objektų net nebūta (Aušros Vartai), arba jie tampa „stilistiškai nevieningi“, pavyzdžiui sovietinės statybos blokiniame name subtiliai įmontuojamas barokinių formų portalas, dar kiti istoriniai objektai patiria radikalias metamorfozes (Gedimino kalne išsiveržęs ugnikalnis, puiki aliuzija į XIX a. pabaigos Vilniaus fotografo Johano Hiksa užfiksuotą gaisrą Nicoje). Menotyrininkas Virginijus Kinčinaitis rašydamas apie L. Parulskio fotografijas teigė, kad „kūnišką patirtį kvestionuojanti topografinė grynųjų vaizdinių realybė primena, kad architektūra, visų pirma, yra mąstymo įvykis, tačiau jis neturi išankstinių vietos ir laiko koordinačių, pats gimdo savo vietą ir laiką.“ (cituota iš:http://virgislt.tripod.com/interpretacijos.htm). Tokiu būdu konstruojami nauji (utopiniai) miestų kontūrai tampa reliatyvūs ir nesunkiai pritaikomi įvairiose situacijose, nelygu kur menininkas nukreipia žvilgsnį – į Vilnių, Lvovą ar neatpažįstamą, tipinės statybos namų prigrūstą miestą X.
Dr. Algė Andriulytė
Kūrybos raktažodžiai:
Menininkai, kuriais žaviuosi: Jean-Baptiste-Camille Corot, Pablo Bronstein, Alvar Aalto, Julijonas Urbonas, Algirdas Šeškus, Jimmy Corrigan