Tadas Šarūnas. Koks atlygis už menininko darbą yra teisingas atlygis?

2023-09-10

Lūkesčiai atlygiui labiausiai nuspėjamose situacijose.

Lietuvoje dirbantys vizualieji menininkai pabrėžia, jog vizualiųjų menų praktikoje derybų dėl atlygio už menininko darbą situacijos yra labai autentiškos. Apsisprendžiant, kaip intensyviai derėtis, galvojama apie erdvės, kurioje kūriniai eksponuojami, prestižą, galimybes
kuo kokybiškiau įgyvendinti savo kūrybinius sumanymus. Menininkai linkę laikytis nuomonės, jog atlygis už jų darbą gali būti sutartas tik individualiose derybose su kūrinių pirkėjais ar sklaidos projektų įgyvendintojais. Kai derybų aplinkybės taip ženkliai skiriasi, nustatyti
racionalius derybų atspirties taškus, kuriomis būtų galima pasiekti teisingo atlygio, yra gana sunku. Visgi konsultacijose su menininkais išryškėjo šie trys argumentai, kuriais sekant galima įvertinti kokį atlygį už menininko darbą būtų galima laikyti teisingu:

▪ Už panašius darbo objektus turėtų būti mokamas panašus atlygis, kuris neturėtų ženkliais skirtis nuo apibendrintų lūkesčių;

▪ Atlygis už menininko darbą turėtų užtikrinti pajamas, artimas kitų panašios kvalifikacijos profesijų atlygį. O tais atvejais, kai kūryba išsiskiria savo menine verte – atlygis turėtų užtikrinti vidutinį darbo užmokestį viršijančias pajamas;

▪ Tokiomis aplinkybėmis, kai kultūros operatoriai nėra pajėgūs pilnai atsiskaityti su menininkais, ekonomiškai pajėgesnių kultūros operatorių mokamas atlygis turėtų būtų aukštesnis.

Nuostata, kad dėl atlygio kiekvienu atveju turėtų būti deramasi atskirai, iš dalies ir paaiškina, kodėl du trečdaliai Lietuvos vizualiųjų menininkų nuolat dalyvauja projektuose, kuriuose už jų darbą tinkamai neatlyginama. Tokiose situacijose, kai derybose labai svarbiomis laikomos individualios derybų objekto savybės, prasčiau veikia bet kokios grupinio atstovavimo sistemos. Grupinis LATGAA įgyvendinamas autorių teisių atstovavimas Lietuvoje yra kol kas vienintelis su menininkų atlygio priežiūra tiesiogiai susijęs politikos sprendinys. Aprašydami konsultacijos su menininkais rezultatus rėmėmės Airijoje taikos vizualaus menininkų patirtimi nustatant rekomenduojamus įkainius. Siekėme išsiaiškinti ar panašios įkainių gairės būtų priimtinos Lietuvoje dirbantiems menininkams. Ir ar tai galėtų būti tuo sprendiniu, kuris skirtingais atvejais galėtų padėti susiderėti dėl teisingo atlygio.

Lūkesčiai atlygiui labiausiai nuspėjamose situacijose Vienas iš būdų apsibrėžti, kas yra teisingas atlygis – įvardinti apibendrintus daugumos menininkų lūkesčius už panašius darbo objektus. Atlygis, kuris nebūtų per daug nutolęs nuo tokių lūkesčių, dažniausiai galėtų būtų laikomas nediskriminuojančiu ir teisingu. Tačiau vizualaus meno lauke tokius lūkesčius įvardinti gana sunku, nes darbo objektai, gali skirtis labai
ženkliai. Pagrindinė aplinkybė, kuri nulemia menininkų lūkesčius atlygiui yra kūrinio (ar sklaidos projekto) sudėtingumas. Kaip didžiausią netikrumą, kurio pareikalaus įgyvendinimas – jis gali labai ženklai skirtis. Tačiau svarbios ir kilos aplinkybės – tokios, kaip technologinis
sudėtingumas, specifinių įgūdžių poreikis sumanymo įgyvendinimui, menininko dalyvavimas kituose projekto etapuose. Netgi skirtinga įgyvendinimo vieta gali veikti lūkesčius atlygiui. Lūkesčius gali nulemti ir tokios konkrečiam projektui būdingos aplinkybės, kaip darbų tempas – jei sumanymą įgyvendinti reikia neįprastai greitai, viliamasi, kad patirta įtampa bus kompensuojama didesniu atlygiu. Ši aplinkybių gausa ir nulemia nuostatą, jog atlygis menininkui už kiekvieną naujai sukuriamą kūrinį gali būti suderamas tik kiekvienu atveju atskirai, šioms aplinkybėms aiškėjant. Nustatyti bendras derybų gaires dėl atlygio už tokius neapibrėžtus darbo objektus yra sudėtinga, o nustačius griežtus įkainius – jų laikytis nebūtinai būtų racionalu.

Nepaisant šių vizualaus meno praktikoje pasitaikančių profesinių situacijų unikalumo iš esmės yra įmanoma nustatyti pačias bendriausias gaires dėl atlygio vizualaus meno kūrėjams už jų dalyvavimą sklaidos projektuose. Kalbant apie tokias standartines situacijas, kaip jau sukurto
kūrinio eksponavimas grupinėje ar personalinėje parodoje, menininkams nebuvo sunku įvardinti pageidaujamą ar minimalų atlygį. Atitinkamai iš jų galima formuoti vidutinius lūkesčius atspindinčias atlygio gaires. Jau egzistuojančio kūrinio eksponavimo atlygio gairės
galėtų būti naudojamos ir kaip pradinės derybinės pozicijos derantis ir dėl sudėtingesnių (tad ir brangesnių) situacijų, tokių kaip naujai kuriamo ar dar nepagaminto kūrinio eksponavimas. Žemiau pateikiame konsultacijos metu įvardintų pageidaujamų atlygių vidurkius labiausiai
nuspėjamose situacijose.

Pastaba: Lietuvos menininkų pozicija yra konsultacijos metu pateiktų individualių vertinimų medianiniai vidurkiai. Jie padidinti 12,3% siekiant atspindėti nuo konsultacijos laiko pakitusį bruto vidutinį atlyginimą, bei papildomai padidinti 15,8% siekiant įvertinti mokestinę naštą. Daroma prielaida 18000 metinių veiklos pajamų prielaida, kai sveikatos draudimą mokamas atskirai. Pasirinktas Airijoje taikomas karjeros vidurio stadijoją pasiekusių menininkų įkainis indeksuotas taikant 0,7194 koeficientą, rodantį vartojimo prekių ir paslaugų kainų skirtumus šalyse.

Konsultacijų metu pateikti pageidaujamo atlygio vidurkiai buvo indeksuoti atsižvelgiant į 2023 metais individualią veiklą vykdžiusiems asmenims taikytus mokesčius. O gautas rezultatas buvo padidintas dalimi, kuria per metus nuo konsultacijų įgyvendinimo išaugo
Lietuvos vidutinis bruto darbo užmokestis. Gautus pageidaujamus įkainius lentelėje palyginame su atitinkamais Airijos vizualaus menininkų asociacijos skelbiamais įkainiais – tiek gryna jų išraiška, tiek indeksuota – pagal Lietuvos ir Airijos vartotojų kainų skirtumus. Konsultacijoje dalyvavę menininkai kaip svarbias įvardijo tas pageidaujamą atlygį nulemiančias aplinkybes, kurios atsispindi ir Airijos praktikoje. Tai parodos dydis bei menininko vaidmuo joje – personalinė, maža ar didelė grupinė paroda. Lietuvos menininkų pateiktus pageidaujamų atlygių vidurkius lyginome su karjeros vidurį pasiekusiems menininkams Airijoje siūlomais įkainiais – didžioji dalis konsultacijose dalyvavusių Lietuvos menininkų būtent ir buvo pasiekę šį karjeros etapą. Visgi menininko karjeros etapas tarp Lietuvos menininkų nebuvo matoma, kaip tai, pagal ką būtų teisinga diferencijuoti užmokestį už darbą skirtingiems menininkams. Subjektyvesni kūrinio kokybės ar meninės vertė kriterijai buvo matomi kaip teisingesni argumentai atlygio už darbą diferencijavimui.

“Aš vertinu savo energiją, sunaudotą darbo procesui. Jei gauto atlygio užtenka padengti išlaidas, mokesčius, pragyventi ir atstatyti jėgas, toks atlygis – teisingas. Jei neužtenka – neteisingas…”

Vidutinis atlyginimas, kaip lūkesčių orientyras 

Kitas argumentas, kuriuo remiantis galima apsibrėžti kas yra teisingas atlygis – kitų panašios kvalifikacijos reikalaujančių profesijų darbo užmokestis. Galėtų atrodyti, kad kūrinio kokybė ar meninė vertė, kaip derybiniai argumentai visiškai sumažina galimybes nustatyti racionalias gaires. Tačiau Lietuvoje yra pakankamai politikos instrumentų, kurie konstatuoja kūrybinę vertę ir su tuo suriša finansavimą. Tokiais įprastais atvejais, kai dalyvaujama bet kokiame viešaisiais pinigais finansuotame kūrybos sklaidos projekte, menininko kūryba yra įvertinama kaip pakankamai aukšto lygio. Lietuvoje dirbantys vizualieji menininkai išreiškia lūkestį, kad aktyviai tokia kūrybine veikla užsiimantis menininkas už savo veiklą turėtų gauti pajamas, kurios turėtų prilygti vidutiniam šalies darbo užmokesčiui. Kitaip tariant, pats viešo finansavimo šaltinis rodo kūrybos vertę pakankamą vidutiniam atlygiui gauti. Išskirtinės kokybės ir meninės vertės argumentai turėtų būti nukreipiami į išskirtinius atvejus. Tais atvejais, kai menininko/-ės kūryba savo kokybe ir menine verte išsiskiria ir iš kitų viešaisiais pinigais finansuojamų kūrybinių veiklų visumos, atlygis už menininko/-ės darbą galėtų ženkliai viršyti vidutinius įkainius, o tokio menininko/-ės pajamos apskritai tūrėtų viršyti vidutines šalies pajamas. 

” Menininkai dirba kūrybinį – intelektinį darbą. Tad norėtųsi, kad ir atlygiai būtų atitinkami. Šiuo  metu valytojai ar statybininkai dažnai uždirba daugiau už menininkus. Menininko ir kuratoriaus darbas turi būti vertas daugiau arba bent tiek pat kaip ir programuotojo ar statybininko.”

Vidutinis atlygis, kaip orientyras, visgi turi tam tikrų neatitikimų su veiklos pobūdžiu. Kūrybinė veikla paprastai nėra panaši į tęstinę darbinę veiklą. Įprastinėje darbinėje veikloje, reglamentuojamoje darbo sutartimis, darbo krūviai yra pastovūs, o rizikas išlaikyti pastovumą ir užtikrinti atlygi prisiima darbdavys. Vizualiųjų menininkų veikla šiuo požiūriu ženkliai skiriasi. Skirtingi kūrybinės veiklos etapai – kūryba, gamyba, sklaida, edukacijos veiklos – yra susijusios su labai skirtingomis rizikomis. Tikimybė gauti uždarbį didėja sulyk kiekvienu etapu – ypač sklaidos ir edukacijos etapuose, tačiau pirminiai etapai būtent ir yra patys rizikingiausi. Lūkestį šalies vidurkį atitinkančias pajamas atliepiantis atlygis turėtų atliepti šias pajamų nepastovumo ir rizikos perkėlimo aplinkybes. Anksčiau įvardinti pageidaujami įkainiai atspindi tik honorarus už autorines teises – pageidaujamą atlygį už kūrybą bei susijusias rizikas. 

Tačiau menininkų dalyvavimas sklaidos projektuose gana retai apsiriboja tik kūrinio perdavimu sklaidos organizatoriui. Šiuo metu taip pat labai įprastos tokios menininkų 

dalyvavimo formos, kurios nebūtinai iš vis yra susijusios su jų sukurtų kūrinių autorinių teisių panaudojimu. Tai ir edukaciniai užsiėmimai ir dalyvavimas viešinimo 

“Man svarbus atlygis už papildomus darbus. Projektuose jų išdygsta kaip grybų po lietaus ir atlygio už juos kartais reikia išsikovoti.”

renginiuose, menininkų pokalbių formatuose. Aukščiau pateikti pageidaujamo atlygio vidurkiai 

neapima užmokesčio už menininko darbą įsitraukiant į tokias sklaidos formas ir sunkiai gali būti pritaikomi kaip gairės tokioms situacijoms. Tokiam menininkų dalyvavimui dažnais atvejais reikalingas specialus išankstinis pasiruošimas. Todėl jį derėtų vertinti kaip papildomą paslaugą. Toliau pateikiame menininkų pageidaujamo atlygio už tokias paslaugas vidurkius. 

Pastaba: Lietuvos menininkų pozicija yra konsultacijos metu pateiktų individualių vertinimų medianiniai vidurkiai. Jie padidinti 12,3% siekiant atspindėti nuo konsultacijos laiko pakitusį bruto vidutinį atlyginimą, bei papildomai padidinti 15,8% siekiant įvertinti mokestinę naštą. Daroma prielaida 18000 metinių veiklos pajamų prielaida, kai sveikatos draudimą mokamas atskirai. 

288 400 

Airijos vizualaus meno asociacijoje taikomose gairėse nėra įvardinti tokių smulkesnių dalyvavimo formų įkainiai. Tačiau už įsitraukimą į projektų veiklas menininkai yra skatinami taikyti dienos įkainį. Karjeros vidurį pasiekusiems menininkams siūloma taikyti 400 Eur įkainį už vieną darbo dieną sugaištą su pasirengiant projektui ar įsitraukiant į projekto vadybos veiklas. Šioje lentelėje įvardintais atvejais ir kitais atvejais, kai gana nuspėjamas papildomai reikalingas darbo laikas, patogiausia ir yra taikyti laiko įkainius. Jų pageidautinus vidurkius taip pat pateikėme lentelėje. Lietuvos menininkų pageidaujamas atlygis už vieną darbo dieną yra artimas Airijoje rekomenduojamam dienos atlygiui. Jį indeksavus taip, kaip indeksuoti kiti x lentelėje pateikti įkainiai, gauname 288 Eur/darbo dieną įkainį – labai artimą Lietuvos menininkų išreikštam pageidautinam įkainiui. Už mėnesį trunkantį darbą Lietuvos menininkai pageidautų 1.5 vidutinio bruto darbo užmokesčio. Toks skirtumas atspindi lūkestį kaip turėtų būti teisingai atlygintas su menininko profesija susijęs darbo nepastovumas ir netikrumo rizikos. 

“ Tau pasiūlo kuruoti parodą, ir klausia kiek norėtum pinigų už tai? Iš kur tau žinoti ar tu prie jos dirbsi 100 ar 200 valandų? Būtų  patogu, jei kuratorius ar menininkas galėtų pasakyti valandinį įkaini. 30 euru per valandą į rankas yra mano manymu sąžiningas įkainis už profesionalo darbą.”

Vizualaus meno projektuose didelį netikrumą sukuria ir kūrinių gamybos išlaidos. Dažnai ne tik kūrinio gamyba, bet pats jo paruošimas eksponavimui yra sudėtingas ir tam reikalingas menininko dalyvavimas. Šie įkainiai neapima medžiagų ar gamybos kaštų, kurie yra dar viena dedamoji, nulemianti vizualiųjų menininkų darbo netikrumą. Konsultacijos parodė, jog išlaidos medžiagoms bei gamybai dažnai tampa svarbia derybų dėl atlygio aplinkybe. Todėl tokie gamybos kaštai turi būti atsieti nuo bet kokių darbo įkainių gairių. Dalis kultūros operatorių menininko atlygį yra linkę planuoti bendrąja suma kartu su medžiagomis bei gamybos išlaidomis. Tai kelia klausimą, kas – menininkas ar sklaidos operatorius – turėtų sumokėti už gamybos kaštus. Kaip beinterpretuotume tokias situacijas, tokios praktikos, kai didžioji dalis gamybos kaštų perkeliama menininkui, yra nepalankios technologiškai sudėtingesnes ar brangesnių medžiagų reikalaujančias kūrybines praktikas įgyvendinantiems menininkams. Kultūros operatoriams honorarus ir išlaidas gamybai planuojant bendrąja suma tokie menininkai dažniau nukenčia finansiškai. Be to, tokios praktikos riboja menininkų raišką – tai netiesiogiai spaudžia menininkus pasirinkti technologiškai ar medžiagiškai kuklesnius sprendimus nebūtinai atsižvelgiant į tokių sprendimų poveikį raiškos kokybei.  

“Iš savo patirties pastebėjau, kad dalyvavimas parodoje, paprastai yra daug mažiau apmokamas, nei performanso rodymas. Tačiau performanso produkcijai skiriama daug mažiau lėšų negu parodos instaliavimu

Organizatoriai: Lietuvos tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjunga. 

Partneriai: Lietuvos dailininkų sąjunga, Lietuvos fotomenininkų sąjunga.

Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba