Jankauskas-Duonis Donatas
https://www.vle.lt/straipsnis/donatas-jankauskas-duonis/
Menotyrininkas apie…
Donatas Jankauskas-Duonis debiutavo XX a. 10-jo deš. pirmoje pusėje kaip skulptūrinių objektų menininkas. Jau ankstyvieji objektai pasižymėjo stipria (savi)ironijos doze ir netgi sąmoningu „antireprezentatyvumu“. Viena pagrindinių menininko temų tapo įvairiai plastiškai ir idėjiškai varijuojami „archaizmo“ variantai. Vienas tokių, labiausiai įsimenančių – žmogbeždžionės ir/ar mamuto (tarsi negrabių kopijų eksponatų iš gamtos muziejaus), leitmotyvas. Įvairiose parodose, įvairiuose kontekstuose Duonis instaliuodavo tarsi mamuto liekanas arba apgyvendindavo „sniego žmogų“, ironiškai įsiterpdamas į muziejinį/institucinį arba viešosios erdvės kontekstą. Tokiu būdu tarp muziejinių eksponatų atsidurianti Duonio „primityvistinė“ skulptūrėlė, Vilniaus Mokytojų namų balkone „mitinguojančios“ ir kabančios ant atbrailos žmogbeždžionės ar iš vienos parduotuvių virtinos „virstantis“, „lauk besiveržiantis“ mamutas (ar jo dalys), parodijuodavo tiek kontekstą, kuriame buvo instaliuojamos, tiek pačios save.
Sarkazmo dozė jaučiama ir formos lygmenyje – Duonio „objektai“ tyčia sukurpti tarsi „negrabiai“, „mėgėjiškai“, tai vielos ar kokios kitos medžiagos karkasas, ant kurio „užmaukšlintas“, užtemptas „mamuto“ kailis. Tokie objektai iš tiesų primena kokio priešistorinio gyvūno ar Neandartaliečio liekanas. Dažnai Duonio „skulptūros“ balansuoja ant karikatūros, „animacijos“ ribos. Vėlgi, tai gali būti koks pirmykštis žmogus, „pasakos“ ar net televizijos serialo herojus – pavyzdžiui, šešių ar septynių metrų dydžio nudrengtu chalatu Tonis Soprano iš populiaraus serialo, liūdnai nudelbęs galvą…
Naudodamas analogines ar skaitmenines medijas, Duonis taip pat kalba kiek sukarikatūrinta animacinių „Flinstounų šeimynėlės“ ar Beždžionių planetos“ kino filmo estetikai artima kalba, žinoma, ne tiek komercializuota, išlaikančia kritinį atstumą to, kas kuriama ir apie ką kalbama, atžvilgiu. Įvairių laikotarpių Duonio video taip pat balansuoja tarp „mokslinio populiarinimo“ dokumentikos ir vaidybinio kino parodijos. Duonis parodijuoja „sniego žmogaus“ tema spekuliuojančią dokumentiką, kuri savo ruožtu dažniausiai sukur(p)ta spekuliacijų ir socio-estetinių manipuliacijų, principu. Tačiau vėlgi, Duonio tikslas – ne „demaskuoti“ tokią „meninę“ dokumentalistiką, kiek atvirai naudojant jos kodus ir klišes, kalbėti apie šiuolaikinio ir tradicinio meno, apskritai tam tikrų estetinių ar kultūrinių platesne prasme (kad ir muziejinių) naratyvų sistemą, jos funkcionavimo mechanizmus ir ideologinį pamušalą.
Kartu Duonį charakterizuoja sąlygiškas „marginalumas“. Menininkas visą laiką balansavo tarp „prestižinių“, oficiozinių projektų ir institucinių „paraščių“. Toks buvimas tarsi kiek „nuošaliau“, kartais dreifavimas „su institucijomis“, kartais priešinga joms kryptimi, taip pat atvirai (savi)ironiška kūrybinė pozicija, gali būti suvokiama ir kaip ideologinė nuostata, tam tikras sąmoningai, nors ir per „idiotizmą“, deklaruojamas santykis su „sistema“. Tokią „taktiką“ gali iliustruoti kad ir vienas Duonio kūrinių – žemaitiškai įgarsinta Japonų animacijos žanro manga ištrauka. Tam tikras (komercinės) sisteminės galios kontekstas (simboliškai) sukergiamas su tariamai marginaliu kontekstu, paradoksalizuojant (galios) sistemos mechanizmus, kurie iš pirmo žvilgsnio atrodo „natūralūs“.
Duonis dalyvavo Redo Diržio rengtuose gatvės meno festivaliuose „Tiesė. Pjūvis“, rengtuose 1993-1996 m. (viename šių festivalių, aikštėje įrengtame ringe jis boksavosi su kitu menininku). Taip pat, iš dalies įkvėptas Diržio veiklos, 1997-2000 m. gimtuosiuose Telšiuose rengė skulptūrinių objektų simpoziumus. Pastarieji keletą metų reprezentavo neformalią, nestandartinę kūrybą regione.
Galima sakyti, kad radikaliai sukarikatūrintas darvinistinis postulatas, jog žmogus kilęs iš beždžionės, liko esminiu, pagrindiniu Duonio teminiu leitmotyvu visą kūrybinį kelią. Tik Duonis, parodijuodamas šį pozityvistinį „postulatą“, evoliucijos eigą pakreipė jei ne atgal, tai bent keistais zigzagais. Šiame „evoliucijos modelyje“ pirmykščio žmogaus pasaulis gali gyvuoti lygia greta su civilizuoto žmogaus pasauliu. Ir nė vienas „vertybiškai“ nėra pranašesnis. Į šį „suprimityvėjimo“ groteską (dažniausiai– formaliai varijuojant skulptūrinių objektų, skulptūrų parodijų ir video) Duonis dar įpynė ir M. K. Čiurlionio pasaulį, į metafizines vizijas (reikia pabrėžti ne piktai, ne brutaliai ar vulgariai) irgi įberdamas „pirmykščio žmogaus“ mentaliteto trupinių, kartu, per Marčiu(r)lionio įvaizdį, šmaikščiai sumaišydamas „elitinės“ ir „populiariosios“ kultūros kodus.
Kęstutis Šapoka
D. Jankausko instaliacija Sekmadienis (fragmentas, 2013)