Karolina Rybačiauskaitė: Kaip atprogramuoti meno nepopuliarumą?

2016-05-17

Atsakas į Tomo Taškausko tekstą „Užprogramuotas modernistinio meno nepopuliarumas“ (2015 m. rugsėjo 10 d., www.doxa.lt)

Trumpai apie tekstą – Tomas Taškauskas rašo, kad dabarties menas nepopuliarus, nes jis ir jį kuriančių menininkų laikysena yra modernistinė. Modernistine menininko laikysena autorius vadina antihumaniško, nuo žmogiškosios tikrovės atitolusio meno kūrimą, o šiuos apibūdinimus skolinasi iš XX amžiaus ispanų filosofo ir eseisto José Ortegos y Gasseto. Tik Ortega y Gassetas nekalbėjo apie menininkų moralę ar laikyseną – „antihumanišku“ jis vadino tokį XX amžiaus pradžios Vakarų Europos meną, kuriame turinį neretai užgožia forma. Iš tiesų naujasis menas tada ieškojo kitokių būdų nei anksčiau vaizduoti tikrovę, pavyzdžiui, dvimatėje plokštumoje siekė parodyti objektą iš visų pusių – net ir tų, kurių vienu metu nemato žmogaus akis, arba, užuot ką nors vaizdavęs drobės ar akmens paviršiuje, tapo greitai pagamintu ready-made’u.

Tokį meną vadindamas moderniu, „modernistiniu“ ir „nereferenciniu“, Taškauskas meno nepopuliarumo problemą kelia dabarties kontekste, o vėliau pasitelkia menininko postmodernisto pavyzdį. Kodėl kalbant apie postmodernų, šiuolaikinį meną, remiamasi XX amžiaus pradžios teorija, skirta paaiškinti modernų, praėjusio amžiaus meną? Kodėl šiuolaikinis menas ir šių laikų menininko laikysena vadinami modernistiniais? Jei, anot autoriaus, nuo XIX amžiaus vidurio iki dabar nepasikeitė nei menas, nei menininkas – reikėtų tai argumentuoti.

Nors Ortega y Gassetas ir nesižavėjo savo gyvenamo laikotarpio naujuoju menu, jis teigė, kad reikia priimti meninės veiklos imperatyvą, kurį diktuoja epocha. Kaip rašo viena iš Ortegos y Gasseto kritikių, portugalų meno teoretikė Maria João Neves – lėktuvų šimtmetis nusipelnė savo muzikos. Rodos, Ortega y Gassetas tam neprieštarautų. Esė „Meno dehumanizavimas“ (1925) pabaigoje jis rašo: „Dabar jaučiame, kad staiga šioje žemėje likome vieni, kad mirusieji mirė ne juokais, o iš tikrųjų […] Turime spręsti problemas – meno, mokslo, politikos – be aktyvaus bendradarbiavimo su praeitimi, tik savo jėgomis.“

Man atrodo, kad ne tik lėktuvų, bet ir robotų amžius nusipelnė savo meno, ir kad atsikvėpti dar ne laikas. Žinoma, ir modernaus, ir postmodernaus meno tradicija gana daug dėmesio skiria formos ieškojimams – atsiranda naujų medžiagos, erdvės, jungimo galimybių, įtraukiamos kitos medijos – tekstas, garsas, judantis vaizdas, internetas… Nuo postmodernizmo pradžios – konceptualaus meno, instaliacijos, performanso atsiradimo – plečiasi erdvė, kurioje eksponuojamas, suvokiamas, kuriamas menas, nyksta technikos ir menininko figūros reikšmė, nes ir žiūrovas kviečiamas būti meno procesų dalimi, pavyzdžiui, virti sriubą ar žiūrėti į akis…

Bet laiko tėkmėje keičiantis meno funkcijoms ir sąlygoms, turinys menininkų darbuose niekur nedingo – daugelis iš pažiūros formalaus meno taip pat slepia ir socialines, politines, kultūrines ir kitokias asmenines žinutes arba tiesiog veikia kaip savo laiko ir vietos dokumentai.

Vakar Nacionalinėje dailės galerijoje stebint Artūro Railos video darbą „Libretas Mærskui Mc-Kinney Mølleriui. Sinopsis“ (2012–2015), kilo mintis, kad jo turinys – tai gana primityvi spektaklio visuomenės kritika, kuri tiek pat galėjo būti aktuali ir prieš daugiau nei kelias dešimtis metų, bet interaktyvi, į ekrano vidų traukianti parodos architektūra ir meditatyvi animuoto libreto forma (1 600 piešinių) rodo kūrinio savalaikiškumą. Taigi, nors formos ir turinio lydinys laiko ir vietos atžvilgiu skirtingas – ir viena, ir kita kuria reikšmes.

Kitas klausimas – kokios tų reikšmių savybės lemia šiuolaikinio meno populiarumą? Turint galvoje, pavyzdžiui, blizgius Jeffo Koonso balionus, suteikiančius savęs atpažinimo atspindžiuose malonumą, akivaizdu, kad turinį užgožianti forma irgi gali būti masiškai populiari. 2013 metais suma, už kurią buvo parduotas 1994–2000 metais sukurtas balionas, siekia daugiau nei 58 milijonus JAV dolerių. O apskritai atrodo, kad JAV ir Vakarų Europoje meno populiarumu šiuo metu nesiskundžiama – Sarah Thornton knygoje „Septynios dienos meno pasaulyje“ (2008) susidomėjimas juo net vadinamas alternatyva religijai. Kita vertus, skirtingos meno sritys ir pas mus yra nevienodai paklausios – tarkim, kino ar teatro festivaliai sulaukia daugiau lankytojų nei kuri nors šiuolaikinio meno bienalė. Tokią situaciją lemia įvairios priežastys, pavyzdžiui, posovietinė rinkos ekonomikos pradžia, kolekcionavimo tradicijos ir mediacijos, t.y. meno institucijų ir lankytojų komunikacijos stoka, o turbūt labiausiai – nestabili kultūros politika žiniasklaidos ir edukacinių programų įgyvendinimo atžvilgiu.

Antai Taškauskas teigia, kad labiausiai dėl meno nepopuliarumo kalti patys menininkai, todėl jiems reiktų savo meną humanizuoti – kurti „apie visų žmonių, o ne vien menininkų būsenas“ bei atsisakyti elitizmo – laikyti save „ne visuomenės priešu, o vienu iš jos narių“. Bet juk menininkų patirtys, kaip ir visų kitų žmonių – universalios, o reikšmingus autorius ir formas jau seniai keičia visokio plauko robotai, struktūros ir tinklai. Elitinių ir nelabai meno institucijų, menininkų, jų kūrinių, kritikų, žiūrovų ir kitų…

Viršelio fotografija teksto autorės

Žymos:Artūras Raila, Doxa.lt, Jeff Koons, José Ortega y Gasset, Karolina Rybačiauskaitė, Libretas Mærskui Mc-Kinney Mølleriui. Sinopsis, Maria João Neves, Meno dehumanizavimas, modernizmas, modernus menas, postmodernizmas, Sarah Thornton, Septynios dienos meno pasaulyje, Seven days in the Art world, šiuolaikinis menas, Tomas Taškauskas