Tautvydas Bajarkevičius: Nes laikas irgi yra veidrodis

2015-09-09

Apie 5-ajį simpoziumą Interformatas , vykusį rugpjūčio 22-25 d. VDA Nidos meno kolonijoje

Hannah Harkes (UK/EE) simpoziume kiekvienam dalyviui skiria po valandą. Konspektuoja, eskizuoja, komiksuoja ir piešia. Viskas prasideda nuo juodo kvadrato. Taip a la Malevich stiliumi tame konspekte aušta ankstyvas Clotildos Aprimoz rytas. Mąstau apie tą momentą gretindamas jį su savojo ryto tamsa. 5.30 val. jis sunkus ir gramzdinantis. Vokus lipdo sapnų fantomai – šįkart salsvi, pulsuojantys apsnūdusiomis venomis ir nepramankštintais raumenimis.

Įsikniaubti gundanti prietema. Eskiziškas komiksas užfiksuoja šią akimirką ir įbraižo ją į juodą rėmelį – kad ir koks iš pirmo žvilgsnio neiškalbingas šis bebūtų, būtent per jį prisigretinu prie Clotildos ryto. Išvystu jį savojoje prietemoje. Tai atskaitos taškas. Pamažu visų mūsų su Hannah praleistas laikas kartu su papasakotomis istorijomis, piešinių ir ranka užrašytų remarkų debesėliais dėliosis ant stiklo šalia laiptų, apačioje. It pasidaryk pats feljetonas Hannos, jos valandos partnerio(-ės) ir tavo paties, žiūrovo(-ės) trijulėje.

One, two, three, four, five, six, seven… iki pat one thousand four hundred sixty three, one thousand four hundred sixty four ir dar toliau. Parnidžio kopoje stebime, kaip rytuose iš jūros teka saulė. Kelios minutės po 6-tos ryto. Fiona Reilly (IE), prisigretinusi prie saulės laikrodžio, atsigręžusi į rytus, atlieka skaičiavimo performansą. Tas skaičių žiūronas pamažu užvaldo kraštovaizdį. Laiptuoti, aplink betoninio obelisko ašį besisukantys laikrodžio ratilai, susmulkinti į preciziškus intervalus, saulei dar nepakilus ima steigti čia savąją nekvestionuojamą valdžią. Jūrą ir marias apglėbiančiame aukštyje, kalvoje, kuri stebinčiame žvilgsnyje įkurdina saulėlydį ir saulėtekį, miestelį, kopų smėlynus, pušynus – ta suskaičiuoto išmatuojamumo galia anksti ryte veja nakties sapną, o su juo – kopų rūką, mėnesieną, laukinę miško tamsą ir neįžvelgiamą bangų gylį. Tampame mieguistais ryto siluetais, šio savipakankamo kosmoso svečiais, apglėbtais jo kerų, apskaičiuotais, įrėmintais. Stovėdama 52-jų metrų aukštyje, ant juodai nuspalvinto ir mėnesius žyminčiomis padalomis susmulkinto akmeninio rato spindulio, užsimerkusi, paukštiškai įsirėžusį į intensyvų intonuojamo skaičiavimo ritmą, Fiona obeliską paliečia savąja burtų lazdele. Tad klausomės, skaitome ženklus, aprašus ir spėliojame aplink akmenyse pabarstytų runų mįsles, vilkėdami nuostaba it lėtos choreografijos rūbais. Palaikyti mums kompanijos ant obelisko ereliškai sklęsdama nutupia varna. Negali nešyptelti po tokio akimirkos mirktelėjimo improvizuotoje saulėtekio mizanscenoje.

Topteli fatalistiška mintis, kad jeigu ne tik erdvę, bet ir laiką įsivaizduotumei kaip potencialiai numatytą, apskaičiuotą ir nulemtą, tuomet momentas, kurį išgyveni, patirtis, kurios dar tik lauki, įgytų į krislą sustingusią antrininkę: štai švintant leidiesi nuo kopos, ir veriasi ši tiksli ir neatšaukiama neišvengiamybė. Anot dainos, „…o po to bus, kas būti privalo“. Ir tai besikartojantis déjà vu. Kaip ir kiti, į jį panašūs, jis lengvai nuvejamas blakstienų virptelėjimu. Akistatoje su kopų smėlynais joms – blakstienoms – tai tinka labiau nei bet kur kitur. Keista, anksčiau iš čia visada leisdavausi įkvėpęs gurkšnį bedugnės ir nepažinios visatos oro. Matyt, šioje vietoje iš tiesų sukrečia ypač ryškus šių dviejų jos kaukių atsivėrimas.

Grįžus į koloniją laukia ankstyvieji pusryčiai. Virtuvė čia visada yra bendras reikalas. Svetainės vieta interjere jai sukuria išskirtinį statusą. Bendrabučio tipo pastate privatumas visada yra ribotas, o bendras – kartais net viešas – buvimas menkai tepaskirstomas. O dviaukščio pastato „dauboje“, jo neišvengiamame centre įsikūrusi pusiau svetainės, pusiau virtuvės erdvė primena gyvenamąją erdvę imitavusių ankstyvųjų realybės šou studijas. Turint omenyje dažnai medijuotą buvimo čia aspektą, pereinamo kambario (šiuo atveju – iš visų pusių) efektą, šioje vietoje susiklosto savitos bendrabūvio formos. Pasinaudojant šaltas ir objektyvias remarkas užtikrinančia komentatoriaus teise galima teigti, jog joje susikerta įvairiopą išsipildymą žadanti, pabėgimą nuo įprastų socialumo konvencijų siūlanti ir laikiną užuovėją teikianti bendruomeninės erdvės, skonio, laiko ir patirties dalijimosi siekiamybė ir dialektika, kuria linkstama kritiškai derėtis, vertinti, apsidrausti, steigti ribas tarp privatumo-viešumo, stebėtojo-stebimojo, įsitraukusiojo-atstumtojo, entuziasto-skeptiko. Tad neišvengiamai ir čia regimybė nuolat žaidžia slėpynes su tuo, kas nematoma. Keista, net perteikdamas tai kaip šiokią tokią refleksiją „iš vidaus“, jautiesi prieštaringai tarsi rašytumei analitinį raportą apie vakarienę tarp spalvotų kardelių žiedų (tikras faktas!).

Ernesto Truley (US/EE/FI), rytais gaminusio puikaus skonio pusryčius, ankstyvas simpoziumo dalyvius žadinantis kvietimas: „Apple porridge! Apple porridge!“ skambėjo kaip pionierių stovyklos trimitininko aštrumo intervencija į nebylią virtuvės kasdienybės etiką ir estetiką. Pasitelkiant Alphonso Lingio įžvalgą, tokie žaismingi pažeidimai yra būtini, idant savaime suprantamybė netaptų rutinine pasala. Pirma asociacija, susijusi su šiuo kvietimu, buvo Monty Python filmo Šv. Gralio beieškant scena, kurioje maro metu per kaimą einanti vienuolių procesija skanduoja: „Bring out your dead! Bring out your dead!“. Nesinori dirbtinai kontekstualizuoti šio kasdienio epizodo ir jo sureikšminti, tačiau neatsispiriu pagundai laisvai interpretuoti tokią autoironišką šeimininkiškumo vaidmenį kaip vieną iš daugelio šio jau ne pirmą kartą Nidoje apsilankančio menininko pabrėžtinos simpatijos kolonijai apraiškų. Viename iš ankstesniųjų simpoziumų galėjai pasisupti jo sumeistrautomis supynėmis. Vėliau savitą meninį pasakojimą apie Neringos regiono geografinį, istorinį ir mitologinį identitetą jis kūrė kartu su Vilniaus dailės akademijos studentais.

Simpoziumas – nuo ko galbūt reikėjo  pradėti (tačiau nebuvo būtina) – Interformato atveju yra terminas, apibūdinantis tikrą žanrinį mišrūną. Dažniausiai jį asocijuojame su konferencinio tipo renginiais, tad nenuostabu, kad dalis jo buvo skirta pranešimams. Tiesa, jeigu skaitant pranešimus atmosfera ir ėmė panešėti į akademinę, ji jokiu būdu netapo formali. Tad ir pranešimų pobūdis beveik visais atvejais atitiko pastaruoju metu populiarėjantį žanrą paskaita-performansas arba bent jau paskaitos-performanso eskizas. Man asmeniškai visada džiugu menininkų tarpdisciplininkų sambūryje sutikti autoritetingą teoretiką-filosofą. Tad maloniai nuteikė jau pats faktas, kad Kristupas Sabolius (LT), reziduodamas Nidos meno kolonijoje, įsitraukė į simpoziumą. Pastaruoju metu garsėjantis kaip vaizduotės ir įsivaizduojamybės koncepcijų autorius, jis nuosekliai plėtoja kompleksišką teorinę sistemą, ypač aktualią ir vizualiosios kultūros bei šiuolaikinio meno kontekstuose. Iš filosofijos istorijos ateinančias prielaidas ir šiuolaikines laiko tematikai priskirtinas teorines paradigmas susiejantis pranešimas Laikas, virtualumas ir vaizduotė negalėjo nuskambėti labiau laiku ir vietoje. Kiti pranešėjai neatsispyrė žaismėje tiesiog vešintiems spekuliatyvumo kerams. Fiziko Karolio Tamošiūno (LT) gausiai iliustruotas pranešimas, pristatantis jo tyrimus kvantinės fizikos srityje, iškalbingai atskleidė, kad mokslinis naratyvas taip pat yra atskiras paradigmų, sąvokų, eksperimentinių modelių, prieigų, hipotetinių etiudų ir uždarų sistemų pasaulis. Arba bent jau taip pamatinių mokslo filosofijos idėjų įkvėptas, tačiau entropiškai nusiteikęs buvau linkęs klausytis pasakojimo apie tą pačią entropiją kaip fizikų susidomėjimo objektą. Filosofas Aldis Gedutis (LT) spekuliatyviai „sudorojo“ patį spekuliatyvumą, skaitydamas skaidrių sraute skendusį pranešimą daugmaž apie tai, kaip pranešimu nežinoma, kas norima pasakyti, apie ką kalbama, kurlink sukama. Nepaisant to, neįtikėtinai eklektiškas popuri išskleidė visą pluoštą niekaip nesusijusių eskizų, citatų, konspektų ir idėjų, dažnai sugebėdavusių sulaikyti nuostaba beužsikrečiantį dėmesį ir taip prasibrauti anapus pranešėjo aplink jas brėžiamo absurdo rato. Nors buvo išvengta bet kokių aiškių apibendrinimų, retrospektyviai mąstydamas apie tokį chaotišką, šiaip jau gana klasikinio sukirpimo sociologo ekscesą, drįstu spėti, kad čia būta tam tikros pastangos iliustratyviai parodyti, kad bandant susikalbėti skirtingų disciplinų ir specializacijų kalbomis, siekiant suderinti jomis kuriamas mąstymo, komunikacijos ir kūrybos strategijas, tam tikras bendras pagrindas yra tiesiog būtinas. Tas kone desperatiškas mėginimas visame kame įžvelgti prasmę… Nuo jo išvadavo Romi Mikulinsky (IL) pranešimas apie neproduktyvumo programėlę (app’są). Pradėjusi nuo produktyvumo idėjos istorijos, judesio reprezentavimo ir matavimo tematikos, ji pasiūlė mąstyti apie principingai anti-optimizuojančią neproduktyvumo sampratą bei jos praktinį pritaikymą mobiliojo telefono programėlei. Štai čia Björno Kühno ir Annos Romanenko (DE) tostai ir stiprokas jų pačių paruoštas slyvų gėrimas tapo itin taiklia intervencija. Kita vertus, siūlydamas tokias tostų intervencijas kaip meninį projektą, šioje situacijoje menininkų duetas kaip tik ir tampa produktyvus… Žvelgiant formaliai, lazda tarsi ir vėl turi du galus. Tačiau panašu, kad pamažu, nepastebimai viskas pakrypsta nuo konkretaus apčiuopiamo tikslo prie labiau pilnavertės bendro buvimo patirties, o tai lyg ir išsprendžia tarp šių dviejų polių neretai prieštaravimo ženklu įsispraudžiančią koliziją.

Lengvabūdiški paskaitininkų reveransai performatyvumui taip pat liudija, kad pats performatyvumas ir su juo susiję veiksmai bei įvykiai ir šiame simpoziume „ėmė viršų”. Architektas Tomas Grunskis (LT) kiek grėsmingam ir baugiam audiovizualiniam performansui DISappearentmyth (N) No.001:1 & 003:2 pasitelkė garso įrašus bei fotovaizdus iš apleistų, bunkerius primenančių konstrukcijų ir juos supančio peizažo. Audiovizualinio performanso žanrui, kurio apraiškos šįkart nebuvo gausios, reikėtų priskirti Jolo Thomsono (CA/DE) & AEAEAEAE (NO/DE) kūrinį Technosentient Revolutions. Jurijaus Dobriakovo ir Jogintės Bučinskaitės (LT) duetas leidosi ieškoti bendros atminties bei sušoko sudabartintą, poetišką asmeniško laiko refleksijų šokį, atliekamą gyvai skaitant kiek teatrališką dialogą ir eksponuojant asmeninį mini archyvą. Julijonas Urbonas (LT), kaip jau tapo įprasta, groteskiškai linksmino ir kartu gąsdino, pademonstravęs aukščiausią aktorystės pilotažą ir įsijautęs į išprotėjusio mokslininko amplua. Tiesa, pririštam virvėmis jam antigravitaciškai sklandyti padėjo keli savanoriai. Tačiau neabejoju, kad jei tik galėtų, dėl efekto jis pasitelktų visus įmanomus triukus, mielai sužaisdamas azartišką dvigubą pasiansą su paties prasimanyta šarlatano-virtuozo kauke. Kažko išties dvilypio būta ir Marijos Kotlyachkovos (RU/SE) ir Jodi Rose surengtame Post-fordistinio karaoke vakarėlyje. Kairuoliški tekstai, politinės manifestacijos, ekstatiškai surikiuotos į senstelėjusių (oldies) pop-hitų eilutes, terasoje po atviru dangumi skambėjo kaip pastišinė pasidaryk-pats Eurovizijos versija. Patikėkite, tai formatas, kurį adaptavę savo poreikiams, nepajusite, kaip užsimiršote vėlyvos nakties šokių sūkuryje. Ypač jei gomuryje nešiojatės užstrigusias neišsakytas nuoskaudas apie dalykus, kuriais esate priversti gyventi, tačiau kurių negalite pakeisti ar, dar blogiau, kurių negalite taip paprastai įvardyti. Vakaro atmosferai – šio ir dviejų kitų, tik kitaip – puikiai akomponavo Gabrielio Hensche ir Julios Wirsching (DE) kūrinys Sonata for a Ligthouse, iš esmės – disko rutulio ir mini oro baliono stilizacija. Pavadinimas man suponuoja maždaug tokią interpretaciją: veidrodžio kvadratėliais apklijuotas į mėnesienos, žvaigždžių ir švyturio nušviestą nakties dangų kylantis oro balionėlis ima atrodyti kaip savotiška mėnulio zuikučių sklandyklė (jeigu esti saulės zuikučių, kodėl negali būti mėnulio?).

Dar reikėtų būtinai aprašyti tai, apie ką anglosaksai sako last but not least. Tai būtų Nidos kolonijos rezidentų Terence’o Erraught ir Ciaros Scanlan (IE) airiškos kavos degustacija ir mini paroda, atidaryta menininkų studijoje, Clotilde Aprimoz (FR) simpoziume sukurtas portretinis videokūrinys Nidos meno kolonija videošokyje, virėjai Sailing Chefs, Lino Ramanausko (LT) kuruotas Neringa FM radijo meno šou, kurio metu gyvai transliuoti Johno Grzinichiaus (US/EE), Taavi Suisalu (EE), Gilleso Furthwänglerio (CH) garso performansus, Claudios Larcher (AT) videoinstaliacija Nidos kolonijos pirtyje, o galbūt net ir pati vakarinė pirtis bei popietinės siestos, Theuno Karelse (NL) mini-ekspozicija Doggerland Clock, Mariannos Maruyamos (US/NL) ir Sauliaus Leonavičiaus (LT) naktinis performansas Any Chance You Are Dreaming?, Marinos Noronhos performansas How to Hallucinate with Ping Pong Balls, galiausiai – svečiavimasis Thomo Manno namuose-muziejuje, kur, be kita ko, šių eilučių autoriui teko laimė improvizuotai pagroti iškilmingai baltu fortepijonu. Taip pat keletas kitų nepaminėtų menininkų ir neaprašytų kūrinių. Tokio atidėto lakoniškumo nereikėtų suprasti kaip apžvalgininko vaidmens besikratančio stebėtojo tingulio. Veikiau tai adekvati reakcija į simpoziumo metu tvyrojusį keistai objektyvų entropijos jausmą, susiklostydavusį sinchronijose ir asinchronijose, laiko tėkmėje ir jo pertrūkiuose, bendroje ir atskiroje, vientisoje ir keliasluoksnėje jo patirtyje. Panašus jausmas apima ir bandant grįžti į tą daugialypį, daugiapakopį laiką, tarsi judėjusį kolonijos pastato laiptais ir kartas nuo karto netolygiomis plokštumomis atsispindėjusį veidrodyje. Kita priežastis, matyt, yra ta, kad šiame menininkų sambūryje pavyko atrasti tą sunkiai apčiuopiamą aukso viduriuką, kuriame demokratiškai besiklosčiusi bendrumo situacija nenuplėšė paslapties skraistės, už kurios galėjai ieškoti tik tau atsiskleidžiančio žavesio (ir ne tik jo) pėdsakų ir apraiškų. O nutylėti juk galima ir papasakojant, ar ne?

Viršelio fotografija Andrej Vasilenko

Žymos:, , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , ,