2016-09-29
Žodis „anachronikos“ man skamba melancholiškai. Melancholija žmonių buvimo kalboje (ir galbūt tik joje), Arvydo Šliogerio teigimu, ištinka kaip nekomunikacija. Dar mokykloje priverstinai mokiausi literatūros terminus, vėliau prie kai kurių iš jų grįžau, studijuodama dailės istoriją; tada anachronizmai atrodė kaip keistos manipuliacijos – tikslingos ar netyčinės – žmogaus sąmone, absurdo, nepatogumo, kartais (virsmo) laukimo momentai. Tai belaikis taškas erdvėje, kuriuo, idealiu atveju, Šiuolaikinio meno centre tikriausiai turėtų pavirsti „Anachronikų“ – parodos apie kalbą, laiką (jo nebuvimą), prasminius pokyčius ir truputį apie nieką – lankytojas.